Įrodymai egzistuoja logikoje ir matematikoje. Tačiau visi įrodymai susiję su realiu pasauliu remiasi pradinėmis prielaidomis, kurios yra patikrinamos stebėjimais, ir dėl to negali garantuoti 100% patikimumo. Stebėjimo tikslumas keičiasi, atrandami nauji faktai, todėl tada ir teorijos, kurios yra išvedamos remiantis stebėjimų prielaidomis, turi keistis. Taigi, absoliutus teiginio įrodymas yra neįmanomas, išskyrus abstrakčias sąvokas logikoje ir matematikoje. Tas pats galioja ir Dievo egzistavimo hipotezei.
Su teiginiu apie Dievo egzistavimą yra dar ir kita problema. Įsivaizduokime, kad tradicinių tikinčiųjų Dievas materializuotųsi - apsireikštų žmonėms taip, kad šis faktas būtų patikimai ir pakartotinai patvirtinamas nepriklausomų stebėtojų. (Šiuo atveju nenagrinėju deistinio Dievo sąvokos, nes pagal ją Dievas yra už Visatos ribų, todėl ir negalėtų būti stebimas žmonių, o bet kokia esybė, kuri būtų stebima žmonių, jau nebūtų Dievas.)
Su tokiu apsireiškusiu Dievu problema yra ta, kad nebūtų galima įrodyti, kad ši esybė yra Dievas, nes visada būtų tikimybė, jog egzistuoja esybė, kuri būtų galingesnė ar tobulesnė už ją. Apsireiškęs Dievas apie kitas esybes galėtų net nežinoti. Neįmanoma žinoti visko ko nežinai. Tai paradoksiškas teiginys - išvedamas iš to, kad absoliuti visažinystė yra neįmanoma. Žmonės su apsireiškusiu Dievu galėtų padaryti eksperimentus ir pamatyti, kad jis yra galingesnis ar ilgiau gyvenantis. Bet jie niekaip negalėtų parodyti, kad jis yra visagalis ar amžinas. Šios esybės gerumas taip pat negalėtų būti patikrintas su absoliučiu patikimumu, iš kur galėtume žinoti, kad ši esybė nėra demonas, kuris nori apgauti žmoniją?
Žinoma, žmonijai užtektų ir turimų stebėjimų apie šį apsireiškusį Dievą, kad vieni galėtų pradėti jį garbinti, o kiti galbūt sukilti (pripažinkime, šio Dievo sprendimai negalėtų būti naudingi visiems), tačiau skeptikai vis tiek turėtų pakankamą priežastį abejoti ar apsireiškusi esybė yra Dievas.