Kaip reaguojat į tai jog dangaus nėra?

Question

Taigi klausimas paprastas, kaip reaguojat į tai jog pomirtinio gyvenimo nėra, kaip reaguojat į tai jog kai mirsit tavęs nebebus kartu su esybe. Man asmeniskai tai atrodo kad gyvenimas yra pravalas tuomet.

Answer 1

Religijų pažadai apie pomirtinį gyvenimą yra svarbiausia priežastis, kodėl žmonės jomis susivilioja. Nes tenka pripažinti, jog žmogus vis dėlto yra savanaudiška būtybė. Mes norim išlikti jauni ir gyventi amžinai. Buvimas geru ir meilė artimui yra savybės, dėl kurių žmogus turi stengtis ir daug vargti, o naudos iš to jam pačiam yra mažai. Primityviame lygyje krikščionys turėtų būti geri tam, kad patektų į dangų. Aukštesniame sąmoningumo lygyje krikščionys turėtų patys mylėti ir būti geri, o skirstant vietas į dangų kukliai stovėti eilėje. Bet žmogus gali būti geras, net ir nebūdamas krikščionis - nes gero darymas pats savaime yra gėris.

Taigi, pažadai apie pomirtinį gyvenimą bent jau iš pirmo žvilgsnio skamba viliojančiai. Tačiau yra keletas loginių problemų su krikščionių dangumi - niekas gi netiki, kad paklius į pragarą, ar ne ;). Pateikiu keletą prieštaravimų:

• Patekus į dangų žmogus neturėtų laisvos valios. Mes nelabai įsivaizduojame ką reiškia laisvės neturėjimas. Žemėje tai galėtų būti kažkas panašaus į uždarymą į kalėjimą, be galimybės iš jo pabėgti net ir nusižudant.
• Būdamas danguje žmogus matytų, kad dalis jų artimųjų yra pragare. Jis negalėtų nieko dėl to padaryti. Atleisti ar neatleisti žmogui, kai jis prasikalsta, yra labai aktualus filosofinis klausimas. Vieni žmonės labai greitai atleidžia, kiti išlaiko pagiežą visą gyvenimą. Tačiau reikia suprasti, kad žmogus prasikalsta didele dalimi įtakojamas jo auklėjimo, socialinių problemų ir fizinių ribojimų. Jei nebūtų materialaus pasaulio ribojimų, tai šių problemų nebūtų, todėl logiška būtų, kad tokiais atvejais visada reiktų atleisti. Jei žmogui visada reiktų atleisti, tai tada pragaro net ir neturėtų būti. O jeigu jis būtų, tai žmonės esantys danguje negalėtų jaustis gerai vien dėl to. Dar vienas kontrargumentas prieš pragaro egzistavimą - už kokį nusikaltimą amžinas degimas pragare galėtų būti tinkama bausmė?
• Buvimo danguje vienas didžiausių privalumų turėtų būti tiesioginis bendravimas su Dievu. Tačiau ar bendravimas būtų malonus, jei žinotumėte, jog Dievas galėtų pakeisti gyvenimą Žemėje, bet nieko nedaro? Ir kaip pasikeistų šis bendravimas jei pamatytumėte, kad Dievas nėra visagalis?

Dar vienas loginis prieštaravimas krikščionių mokyme yra toks, kad jei danguje taip gerai, tai kodėl krikščionys neskuba į dangų ir gedi artimųjų kurie iškeliavo ten anksčiau laiko. Jei danguje taip gerai, tai kam vargti šiame gyvenime? Taip yra, nes skubėjimas į dangų prieštarauja giliausiems žmogaus psichologijos pamatams: visi žmonės - tikintys ar netikintys - bijo mirties.  Mirtis yra vienas iš variklių, kodėl gyvenimas Žemėje sukasi. Žmonės ieško nemirtingumo ir randa jį savo darbuose, kūryboje ir palikuonyse.

P.S. Panašus klausimas jau buvo atsakytas - Kaip ateistai susidoroja su mintimi, kad po mirties žmogaus nebelieka?

Comments

Cit.: "O sąžiningai gyventi be Dievo negalima?"

Jei sąžinė suprantama kaip Dievo balsas (o krikščionybė būtent taip sąžinę ir supranta - sąžinė yra Dievo balsas), tada neįmanoma sąžiningai gyventi be Dievo, nes toks gyvenimas be Dievo reikštų, kad gyvenate ne pagal savo sąžinę. :)

---

Taip ir supratau. Analogiškai, jei Dievas suprantamas kaip oras, tai be Dievo taip pat negalima gyventi ;) Tokių analogijų galima prigalvoti begales ir tokiu atveju sąvoka "Dievas" nieko nereiškia.

---

Cit.: " Analogiškai, jei Dievas suprantamas kaip oras, tai be Dievo taip pat negalima gyventi ;) "

Taip, be abejo, jei būčiau koks nors panteistas, tai taip ir pasakyčiau. ;)

Cit.: "Tokių analogijų galima prigalvoti begales ir tokiu atveju sąvoka "Dievas" nieko nereiškia."

Šiaip jau  sąvoka "Dievas" monoteizme įvardijamas konkretus pamatinis visa ko, įskaitant ir materiją, egzistencijos principas. Tai reiškia, kad negalima mėtytis bet kokiomis analogijomis apie Dievą, ir jos visos bus vienodai teisingos. Tam tikra dalis tiesos bus visose analogijose, bet vienose analogijose bus daugiau tiesos, kitose bus mažiau tiesos, o trečiose iš viso gali būti itin mažai tiesos. ;) Pvz., koks nors materialistas gali sakyti, kad Dievas yra tarsi niekas. Ir tai iš tikrųjų bus tiesos tame teiginyje, nes Dievas iš tikrųjų yra nematerialus, o materija nėra Dievas (bet yra Dievo kūrinys). Tad materialistas, kuris sako, kad Dievas yra tarsi niekas, yra bent jau iš dalies teisus. :)

---

Suprantu ką jūs norite pasakyti, bet man toks žaidimas su sąvokomis yra nepriimtinas. Aišku, kiekvienas gali tikėti kuo tik nori, jei tik jums nuo to geriau.

---

Aš pasakisiu del ko tikintysis bijo mirties nes nezino i kur paklius ar i roju ar i pragara

Answer 2

Tai, jog nėra pomirtinio gyvenimo neturėtų nei gąsdinti, nei kelti beprasmybės jausmo. Šią temą gvildeno ir senovės filosofai, tačiau neverta dabar plačiai apie juos kalbėti. Susumavus jų išmintį galima padaryti šias išvadas:

1. Mirties bijoti neverta, nes nebus Tavęs, kuri(s) galėtų suvokti, jog esi miręs(usi). Jei nebaisu būti negimusiam, tai nebaisu būti ir mirusiam. Štai pats mirimo procesas šiek tiek baisus, bet čia gera įžanga į antrą punktelį.

2. Gyvenimas nėra beprasmis, net jei jis nėra amžinas. Tavo indėlis į Pasaulį gali būti tavo gyvenim prasmė. Galvok apie gyvenimą ne vien iš savo perspektyvos, bet iš visos žmonijos perspektyvos: gyvenimas yra nuolatinis procesas, susidedantis iš žmonių gimimo, augimo ir mirties. Tavo genai liks kituose žmonėse, jei turės palikuonių, Tavo mintys praturtins kitų žmonių gyenimus, Tavo darbai suteiks kažką naujo Pasauliui. Lygiai kaip Tu sėmeisi išminties iš kitų žmonių, ateities kartos turės Tavo kurtas žinias. Tai ir yra gyvenimo prasmė, judėti į priekį. Tai, jog tavo sąmonė nebeegzistuos yra tik maža Tavo dalis, nes tiek tavo genai, tiek mintys liks ilgam. Galima sakyti - amžinai. Todėl raginu stengtis padaryti kuo didesnį gerą indėlį į Pasaulį.

Comments

Mykolas antruoju punktu pasakė tiek krikščionybės, kiek eilinis krikščionis nebūtų pasakęs. :D Bravo, Mykolai. Ir toliau taip. ;)

---

Didžiai abejoju, ar tai ką sakau bent truputį persidengia su krikščioniškomis dogmomis, tačiau kaip suprantu, tai reikia priimti kaip komplimentą. Supraskite, Augustai, kad man "krikščioniška" asocijuojasi ne su gerais dalykais, verčiau šis žodis įkūnija gana neigiamus žmonijos aspektus - kvailumą, išankstines nuomones, stebuklinį mąstymą, sadizmą ir bendrą žiaurumą (sąrašas ne galutinis).
Mano pasisakymas, visų pirma, yra natūralistinis. Tai, jog jis skamba įkvepiančiai ir dvasingai tik parodo, šiems dalykams nereikalingi stebuklai.

---

Cit.: "Didžiai abejoju, ar tai ką sakau bent truputį persidengia su krikščioniškomis dogmomis, tačiau kaip suprantu, tai reikia priimti kaip komplimentą."

Tos Jūsų abejonės, gerb. Mykolai, tik parodo, kad Tamsta nelabai išmano, ką kritikuoja. :)  Ir tai dar kartą patvirtina citata iš Jūsų pasisakymo:

Cit.: "Supraskite, Augustai, kad man "krikščioniška" asocijuojasi ne su gerais dalykais, verčiau šis žodis įkūnija gana neigiamus žmonijos aspektus - kvailumą, išankstines nuomones, stebuklinį mąstymą, sadizmą ir bendrą žiaurumą (sąrašas ne galutinis).
Mano pasisakymas, visų pirma, yra natūralistinis."

Atmeskim stebuklinį mąstymą ir gausim tipišką ateisto J.Stalino ir jo šalininkų psichologinį portretą. Ar Mykolas turi galvoje būtent tokį (stalinistinį) natūralizmą, kai rašo: "Mano pasisakymas, visų pirma, yra natūralistinis"? Nemanau. Tačiau ateistų tarpe irgi yra itin agresyvių, kvailų, turinčių išankstinių nuostatų ir sadistinių polinkių bei nesibodinčių tų polinkių realizuoti žmonių. Ir tai, deja, liudija du dalykus: 1) žmonių agresyvumas beveik nepriklauso nuo pasaulėžiūros; 2) Mykolo neišmanymą apie krikščionybę kaip tokią. :(

P.S. Man kažkodėl atrodo, kad tik vienintelis Sejanus daugiau išmano apie krikščionybę ir todėl žino, ką ir kaip kritikuoti. O Mykolui, Kęstui ir dar keliems reiktų sėsti prie knygų religijotyros ir religijų istorijos tematika ir šviestis.

Answer 3

Asmeniškai man suvokimas, kad nėra pomirtinio gyvenimo - apskritai, kad dievo nėra - buvo vienas didžiausių sukrėtimų gyvenime, su kuriuo taikiausi daug metų (o gal kovojau?). Religija suteikia gyvenimui tai, ką vadiną extrinsic finality - išorinį, arba kaip aš sakau, objektyvų galutinį tikslą (gyventi tam, kad...). Tik toks tikslas ir atitinka gyvenimo prasmės sąvoką. Tuo tarpu vidinis, subjektyvus galutinis tikslas - tai gyvenimas tam, kad gyventi, ir tas man į gyvenimo prasmę visiškai nepanašu.

Tačiau veliau mano gyvenime atsirado dalykų, kurie man yra tiek svarbus, kad aš daryčiau juos net tada, jei jokios galutinės prasmės tame nebūtų. Dėl to jie man atrodo ypatingai tikri ir svarbūs, sukurti ne proto, bet atsirandantys giliai iš dvasios. Galiu juos be jokių dvejonių pavadinti savo tikruoju pašaukimu.

Prisipažinsiu - ir dabar norėčiau, kad visgi ta objektyvi galutinė pasmė egzistuotų. Tačiau suvokiu, kad jos nėra, kad tai tik proto spąstai (apie šios sąvokos absurdiškumą čia nešnekėsiu, čia jau kita tema). Jaučiuos dėl to stipri, mačiau, kad ne visi sugeba susigyventi su tos prasmės nebuvimu. O kurie ir sugeba, tie dažnai niekad ir neišgyveno stipriai dėl to prasmės nebuvimo.