Taigi klausimas paprastas, kaip reaguojat į tai jog pomirtinio gyvenimo nėra, kaip reaguojat į tai jog kai mirsit tavęs nebebus kartu su esybe. Man asmeniskai tai atrodo kad gyvenimas yra pravalas tuomet.
paklausė 2013 Geg 15 anonimas
redaguotas 2013 Geg 15 ateistas

3 Atsakymų

0 balsų

Religijų pažadai apie pomirtinį gyvenimą yra svarbiausia priežastis, kodėl žmonės jomis susivilioja. Nes tenka pripažinti, jog žmogus vis dėlto yra savanaudiška būtybė. Mes norim išlikti jauni ir gyventi amžinai. Buvimas geru ir meilė artimui yra savybės, dėl kurių žmogus turi stengtis ir daug vargti, o naudos iš to jam pačiam yra mažai. Primityviame lygyje krikščionys turėtų būti geri tam, kad patektų į dangų. Aukštesniame sąmoningumo lygyje krikščionys turėtų patys mylėti ir būti geri, o skirstant vietas į dangų kukliai stovėti eilėje. Bet žmogus gali būti geras, net ir nebūdamas krikščionis - nes gero darymas pats savaime yra gėris.

Taigi, pažadai apie pomirtinį gyvenimą bent jau iš pirmo žvilgsnio skamba viliojančiai. Tačiau yra keletas loginių problemų su krikščionių dangumi - niekas gi netiki, kad paklius į pragarą, ar ne ;). Pateikiu keletą prieštaravimų:

  • Patekus į dangų žmogus neturėtų laisvos valios. Mes nelabai įsivaizduojame ką reiškia laisvės neturėjimas. Žemėje tai galėtų būti kažkas panašaus į uždarymą į kalėjimą, be galimybės iš jo pabėgti net ir nusižudant.
  • Būdamas danguje žmogus matytų, kad dalis jų artimųjų yra pragare. Jis negalėtų nieko dėl to padaryti. Atleisti ar neatleisti žmogui, kai jis prasikalsta, yra labai aktualus filosofinis klausimas. Vieni žmonės labai greitai atleidžia, kiti išlaiko pagiežą visą gyvenimą. Tačiau reikia suprasti, kad žmogus prasikalsta didele dalimi įtakojamas jo auklėjimo, socialinių problemų ir fizinių ribojimų. Jei nebūtų materialaus pasaulio ribojimų, tai šių problemų nebūtų, todėl logiška būtų, kad tokiais atvejais visada reiktų atleisti. Jei žmogui visada reiktų atleisti, tai tada pragaro net ir neturėtų būti. O jeigu jis būtų, tai žmonės esantys danguje negalėtų jaustis gerai vien dėl to. Dar vienas kontrargumentas prieš pragaro egzistavimą - už kokį nusikaltimą amžinas degimas pragare galėtų būti tinkama bausmė?
  • Buvimo danguje vienas didžiausių privalumų turėtų būti tiesioginis bendravimas su Dievu. Tačiau ar bendravimas būtų malonus, jei žinotumėte, jog Dievas galėtų pakeisti gyvenimą Žemėje, bet nieko nedaro? Ir kaip pasikeistų šis bendravimas jei pamatytumėte, kad Dievas nėra visagalis?


Dar vienas loginis prieštaravimas krikščionių mokyme yra toks, kad jei danguje taip gerai, tai kodėl krikščionys neskuba į dangų ir gedi artimųjų kurie iškeliavo ten anksčiau laiko. Jei danguje taip gerai, tai kam vargti šiame gyvenime? Taip yra, nes skubėjimas į dangų prieštarauja giliausiems žmogaus psichologijos pamatams: visi žmonės - tikintys ar netikintys - bijo mirties.  Mirtis yra vienas iš variklių, kodėl gyvenimas Žemėje sukasi. Žmonės ieško nemirtingumo ir randa jį savo darbuose, kūryboje ir palikuonyse.

P.S. Panašus klausimas jau buvo atsakytas - Kaip ateistai susidoroja su mintimi, kad po mirties žmogaus nebelieka?

atsakytas 2013 Geg 16 Kestas
Ech, Kęstai. Šviestis Jums, šviestis ir dar kartą šviestis. :)
Šiandien jau neturiu laiko, tad tik vieną momentėlį nurodysiu, kur yra netikslumas. Kitus plačiau paaiškinsiu (jeigu, aišku, tema Jus dar domins), kai turėsiu daugiau laiko kitą savaitę.

Cit.: "Dar vienas kontrargumentas prieš pragaro egzistavimą - už kokį nusikaltimą amžinas degimas pragare galėtų būti tinkama bausmė?"

Pragaras - tai ne bausmė už nusikaltimą, o paties žmogaus pasirenkamas (amžinai blogas) dalykas. Pragaras egzistuoja, nes kitaip neegzistuotų laisvas žmogaus pasirinkimas. Jeigu yra laisvė rinktis, vadinasi, turi būti ir Pragaras. Kitaip sakant, žmogaus laisvė nebūtų tikra laisvė, jei žmogus neturėtų galimybės pasirinkti ir blogo (jam pačiam) dalyko.

P.S. Šiandien tik tiek, nes laikas spaudžia. :)
Augustai, sveikas vėl sugrįžęs į šitą kampelį :)

Ačiū, bandau šviestis, kiek tik įmanoma.

O jūs nepagalvojate, kad blogis ir gėris tėra reliatyvūs dalykai ir vienas veiksmas vienam yra geras, o kitam blogas?

Cit. "Pragaras egzistuoja, nes kitaip neegzistuotų laisvas žmogaus pasirinkimas." - kažkas šiaip sau nepradeda egzistuoti vien todėl, kad koks kitas dalykas be jo neturėtų prasmės. Savaime pradėti egzistuoti gali tik dalykai žmogaus galvoje. Laisvas žmogaus pasirinkimas yra sudėtingas reiškinys, ir jis egzistuoja tik su tam tikromis svarbiomis išlygomis.

Kaip jūs kalbate apie savoką Pragaras, tai gyvenimas (šis gyvenimas, Žemėje) atitinka visus Pragaro kriterijus. Čia vėlgi grįžtam prie sąvokų apibrėžimų, tada mano Pragaras bus nelygus jūsų Pragarui ir nelygus klausėjo Pragarui.
Malonu, kad mane dar atmenate, Kęstai. :)

Cit.: "O jūs nepagalvojate, kad blogis ir gėris tėra reliatyvūs dalykai ir vienas veiksmas vienam yra geras, o kitam blogas?"

Na, žinote, yra ir reliatyvių dalykų (čia, kaip Jūs ir rašėte, kai vienas veiksmas vienam yra geras, o kitam tas pats veiksmas yra blogas), ir yra tokių dalykų, kurie yra geri visiems (pvz., vienas iš tokių galėtų būti sveikata), ir yra tokių dalykų, kurie yra blogi visiems (pvz., žalojantys sveikatą dalykai).

Cit.: "Kaip jūs kalbate apie savoką Pragaras, tai gyvenimas (šis gyvenimas, Žemėje) atitinka visus Pragaro kriterijus. Čia vėlgi grįžtam prie sąvokų apibrėžimų, tada mano Pragaras bus nelygus jūsų Pragarui ir nelygus klausėjo Pragarui."

Šiuo atveju Pragaras yra blogos blogų pasirinkimų pasekmės. Beje, nesupratau, kodėl Jūs šį gyvenimą šioje Žemėje laikote atitinkančiu visus Pragaro kriterijus. Pvz., man gyvenimas šioje Žemėje yra nuostabus, netgi nepaisant kartais ištinkančių tragedijų (tarp jų ir kartais iš žmonių piktnaudžiavimų kylančių tragedijų).
"Na, žinote, yra ir reliatyvių dalykų, ir yra tokių dalykų, kurie yra geri visiems, ir yra tokių dalykų, kurie yra blogi visiems." - Taip, ir visi tie veiksmai yra yra geri ar blogi tik žvelgiant iš žmonių pozicijų - čia mes kenčiam nuo antropocentrizmo. Na kitaip mes ir negalim galvoti, nes mes esam žmonės.

Pragaras pagal platų apibrėžimą yra gyvenimas be Dievo. Tai iš tos pusės gyvenimas Žemėje yra gyvenimas Pragare. Nesuklyskit, man toks gyvenimas patinka :)
Cit.: "Pragaras pagal platų apibrėžimą yra gyvenimas be Dievo. Tai iš tos pusės gyvenimas Žemėje yra gyvenimas Pragare. Nesuklyskit, man toks gyvenimas patinka :) "

Matote, Kęstai, gyvenimas šioje Žemėje galimas tiek su Dievu, tiek ir be Dievo. Ir dar Jums truputis žinių apie tai, ką sako krikščionybė apie gyvenimą, - jei Jūsų gyvenimo būdas atitinka Jūsų sąžinės principus, ir Jūs esate laimingas nuo tokio gyvenimo būdo, tai labai tikėtina, kad Jūsų gyvenime dalyvauja Dievas, tik Jūs to dar neįsivardijote kaip Dievo veikimo. :)
O sąžiningai gyventi be Dievo negalima?
Cit.: "O sąžiningai gyventi be Dievo negalima?"

Jei sąžinė suprantama kaip Dievo balsas (o krikščionybė būtent taip sąžinę ir supranta - sąžinė yra Dievo balsas), tada neįmanoma sąžiningai gyventi be Dievo, nes toks gyvenimas be Dievo reikštų, kad gyvenate ne pagal savo sąžinę. :)
Taip ir supratau. Analogiškai, jei Dievas suprantamas kaip oras, tai be Dievo taip pat negalima gyventi ;) Tokių analogijų galima prigalvoti begales ir tokiu atveju sąvoka "Dievas" nieko nereiškia.
Cit.: " Analogiškai, jei Dievas suprantamas kaip oras, tai be Dievo taip pat negalima gyventi ;) "

Taip, be abejo, jei būčiau koks nors panteistas, tai taip ir pasakyčiau. ;)

Cit.: "Tokių analogijų galima prigalvoti begales ir tokiu atveju sąvoka "Dievas" nieko nereiškia."

Šiaip jau  sąvoka "Dievas" monoteizme įvardijamas konkretus pamatinis visa ko, įskaitant ir materiją, egzistencijos principas. Tai reiškia, kad negalima mėtytis bet kokiomis analogijomis apie Dievą, ir jos visos bus vienodai teisingos. Tam tikra dalis tiesos bus visose analogijose, bet vienose analogijose bus daugiau tiesos, kitose bus mažiau tiesos, o trečiose iš viso gali būti itin mažai tiesos. ;) Pvz., koks nors materialistas gali sakyti, kad Dievas yra tarsi niekas. Ir tai iš tikrųjų bus tiesos tame teiginyje, nes Dievas iš tikrųjų yra nematerialus, o materija nėra Dievas (bet yra Dievo kūrinys). Tad materialistas, kuris sako, kad Dievas yra tarsi niekas, yra bent jau iš dalies teisus. :)
Suprantu ką jūs norite pasakyti, bet man toks žaidimas su sąvokomis yra nepriimtinas. Aišku, kiekvienas gali tikėti kuo tik nori, jei tik jums nuo to geriau.
0 balsų
Tai, jog nėra pomirtinio gyvenimo neturėtų nei gąsdinti, nei kelti beprasmybės jausmo. Šią temą gvildeno ir senovės filosofai, tačiau neverta dabar plačiai apie juos kalbėti. Susumavus jų išmintį galima padaryti šias išvadas:

1. Mirties bijoti neverta, nes nebus Tavęs, kuri(s) galėtų suvokti, jog esi miręs(usi). Jei nebaisu būti negimusiam, tai nebaisu būti ir mirusiam. Štai pats mirimo procesas šiek tiek baisus, bet čia gera įžanga į antrą punktelį.

2. Gyvenimas nėra beprasmis, net jei jis nėra amžinas. Tavo indėlis į Pasaulį gali būti tavo gyvenim prasmė. Galvok apie gyvenimą ne vien iš savo perspektyvos, bet iš visos žmonijos perspektyvos: gyvenimas yra nuolatinis procesas, susidedantis iš žmonių gimimo, augimo ir mirties. Tavo genai liks kituose žmonėse, jei turės palikuonių, Tavo mintys praturtins kitų žmonių gyenimus, Tavo darbai suteiks kažką naujo Pasauliui. Lygiai kaip Tu sėmeisi išminties iš kitų žmonių, ateities kartos turės Tavo kurtas žinias. Tai ir yra gyvenimo prasmė, judėti į priekį. Tai, jog tavo sąmonė nebeegzistuos yra tik maža Tavo dalis, nes tiek tavo genai, tiek mintys liks ilgam. Galima sakyti - amžinai. Todėl raginu stengtis padaryti kuo didesnį gerą indėlį į Pasaulį.
atsakytas 2013 Geg 24 Mykolas
Mykolas antruoju punktu pasakė tiek krikščionybės, kiek eilinis krikščionis nebūtų pasakęs. :D Bravo, Mykolai. Ir toliau taip. ;)
Didžiai abejoju, ar tai ką sakau bent truputį persidengia su krikščioniškomis dogmomis, tačiau kaip suprantu, tai reikia priimti kaip komplimentą. Supraskite, Augustai, kad man "krikščioniška" asocijuojasi ne su gerais dalykais, verčiau šis žodis įkūnija gana neigiamus žmonijos aspektus - kvailumą, išankstines nuomones, stebuklinį mąstymą, sadizmą ir bendrą žiaurumą (sąrašas ne galutinis).
Mano pasisakymas, visų pirma, yra natūralistinis. Tai, jog jis skamba įkvepiančiai ir dvasingai tik parodo, šiems dalykams nereikalingi stebuklai.
Cit.: "Didžiai abejoju, ar tai ką sakau bent truputį persidengia su krikščioniškomis dogmomis, tačiau kaip suprantu, tai reikia priimti kaip komplimentą."

Tos Jūsų abejonės, gerb. Mykolai, tik parodo, kad Tamsta nelabai išmano, ką kritikuoja. :)  Ir tai dar kartą patvirtina citata iš Jūsų pasisakymo:

Cit.: "Supraskite, Augustai, kad man "krikščioniška" asocijuojasi ne su gerais dalykais, verčiau šis žodis įkūnija gana neigiamus žmonijos aspektus - kvailumą, išankstines nuomones, stebuklinį mąstymą, sadizmą ir bendrą žiaurumą (sąrašas ne galutinis).
Mano pasisakymas, visų pirma, yra natūralistinis."

Atmeskim stebuklinį mąstymą ir gausim tipišką ateisto J.Stalino ir jo šalininkų psichologinį portretą. Ar Mykolas turi galvoje būtent tokį (stalinistinį) natūralizmą, kai rašo: "Mano pasisakymas, visų pirma, yra natūralistinis"? Nemanau. Tačiau ateistų tarpe irgi yra itin agresyvių, kvailų, turinčių išankstinių nuostatų ir sadistinių polinkių bei nesibodinčių tų polinkių realizuoti žmonių. Ir tai, deja, liudija du dalykus: 1) žmonių agresyvumas beveik nepriklauso nuo pasaulėžiūros; 2) Mykolo neišmanymą apie krikščionybę kaip tokią. :(

P.S. Man kažkodėl atrodo, kad tik vienintelis Sejanus daugiau išmano apie krikščionybę ir todėl žino, ką ir kaip kritikuoti. O Mykolui, Kęstui ir dar keliems reiktų sėsti prie knygų religijotyros ir religijų istorijos tematika ir šviestis.
0 balsų
Asmeniškai man suvokimas, kad nėra pomirtinio gyvenimo - apskritai, kad dievo nėra - buvo vienas didžiausių sukrėtimų gyvenime, su kuriuo taikiausi daug metų (o gal kovojau?). Religija suteikia gyvenimui tai, ką vadiną extrinsic finality - išorinį, arba kaip aš sakau, objektyvų galutinį tikslą (gyventi tam, kad...). Tik toks tikslas ir atitinka gyvenimo prasmės sąvoką. Tuo tarpu vidinis, subjektyvus galutinis tikslas - tai gyvenimas tam, kad gyventi, ir tas man į gyvenimo prasmę visiškai nepanašu.

Tačiau veliau mano gyvenime atsirado dalykų, kurie man yra tiek svarbus, kad aš daryčiau juos net tada, jei jokios galutinės prasmės tame nebūtų. Dėl to jie man atrodo ypatingai tikri ir svarbūs, sukurti ne proto, bet atsirandantys giliai iš dvasios. Galiu juos be jokių dvejonių pavadinti savo tikruoju pašaukimu.

Prisipažinsiu - ir dabar norėčiau, kad visgi ta objektyvi galutinė pasmė egzistuotų. Tačiau suvokiu, kad jos nėra, kad tai tik proto spąstai (apie šios sąvokos absurdiškumą čia nešnekėsiu, čia jau kita tema). Jaučiuos dėl to stipri, mačiau, kad ne visi sugeba susigyventi su tos prasmės nebuvimu. O kurie ir sugeba, tie dažnai niekad ir neišgyveno stipriai dėl to prasmės nebuvimo.
atsakytas 2013 Lie 2 Dolan
158 klausimų
399 atsakymų
702 komentarų
674 vartotojų