Yra daug priežasčių, tačiau man įdomiausia yra ta, kurią sužinome iš socialinės psichologijos.
Pasirodo, jog žmonės yra nelinkę nutraukti veiklos, net jei ji yra nuostolinga, vien dėl to, jog jie jau ją` pradėjo. Tai yra viena iš mąstymo/elgesio klaidų, kurias žmonės daro. Tarkime, verslininkas investavo į nevykusią verslo idėją, jau iš pradžių pasimatė, jog nieko iš to nebus, tačiau jis nenustojo investuoti ir toliau, kol galiausiai viskas žlugo galutinai.
Kodėl taip nutinka? Kodėl žmonės nekeičia savo elgsenos, net matydami, jog jie yra nenaudinga? Viena priežastis yra tai, jog tokiu atveju tektų pripažinti, jog buvo suklysta, o tai reikštų atvirą savo socialinio statuso pažeminimą - labai neadaptyvu (tačiau ar labiau adaptyvu, nei nuolatiniai nuostoliai nuo netinkamos veiklos?).
Kitas apmąstymo vertas scenarijus skamba taip: Jūs radote bilietą į naują filmą, todėl sugalvojote, kad norite ten nueiti. Visgi, nemokamas kino seansas! Bet vienam neįdomu, todėl pasikvietėte draugę ar draugą, tačiau pasikviestas asmuo bilietą turėjo nusipirkti. Taigi, išlaidos tokios: Jūs - 0LT, bendražygis - 12LT. Prasideda filmas. Jau iš pat pradžių pastebite, jog tai yra eilinė nevykusi komedija, neverta Jūsų brangaus laiko, todėl pasiūlote savo draugui ar draugei išeiti iš filmo lauk, nes jums abiems tas filmas garantuotai nepatiks. Kas bus pasiryžęs išeiti iš seanso? Jūs - taip. Bendražygis - ne. Kodėl? Štai todėl, kad Jūs už bilietą nemokėjote, todėl filmo žiūrėjimas neturi jums jokios vertės, tačiau bendražygis investavo 12LT, todėl jis nori pabaigti žiūrėti filmą, kuris jam garantuotai nepatiks ir jis tai žino. Kodėl taip vyksta? Veikiausiai žmogus nenori jaustis išmetąs tuos 12LT į balą. Filmas baigiasi. Jūs garsiai deklaruojate, jog filmas buvo paskutinis šlamštas ir visi jį žiūrėję žmonės dėl šio filmo tapo truputį kvailesni ir šiek tiek viduje mirė. Ką sako Jūsų bendražygis? Jis kiek apmąstydamas pareiškia, kad filmas buvo visai nieko, kad gal netgi buvo verta pirkti bilietą ir žiūrėti. Kodėl taip skiriasi nuomonės? Socialiniai psichologai tai aiškina kognityviniu disonansu.
Kognityvinis disonansas yra būsena, kada žmogaus viduje pykstasi kelios priešingos mintys ar vertybės, keli priežingi vienas kitam faktai, galbūt. Aptartu atveju su žiūrėtu filmu, pykstasi suvokimas, jog filmas yra šlamštas ir suvokimas, jog už šlamštą sumokėta 12LT. Už šlamštą moka tik kvaileliai, todėl tai padariusiam žmogui peršasi išvada, jog jis kaip tik ir bus kvailelis. Ką tada daro žmogaus psichika? Ogi bando spręsti konfliktą ir padaryti, kad žmogui būtų lengviau gyventi su savimi, todėl - keičia jo nuostatas. Ir, staiga, to žmogaus galvoje susidaro mintis, kad filmas nėra šlamštas, kad jis vertas tų 12LT, todėl viskas gerai ir jis nėra kvailas.
Labai labai labai tikėtina, kad panašus procesas nemažai daliai žmonių nulemią ir jų tikėjimą dievu. Tiek metų pašvęsta šiam reikalui, tiek visiems apie tai pasakota, tiek deklaruotas tikėjimas, ką jau kalbėti apie aukų dėžutėse nusėdusius šimtus, gal net tūkstančius, litų... Negi visa tai veltui?