Dažnai viešojoje erdvėje yra kalbama apie krikščioniškas vertybes bet jos nėra aiškiai apibrėžiamos. Ar jos tikrai yra vertybės žiūrint iš ateistinio požiūrio?
paklausė 2012 Grd 19 anonimas

5 Atsakymų

+2 balsų

Vertybės - tai specifiškos mus supančio pasaulio objektų ir reikšmių charakteristikos, turinčios teigiamą reikšmę žmogui, kolektyvui, visuomenei. Tada krikščioniškos vertybės būtų tokios žmogaus būdo ir jo veiksmų savybės, kurios pagal krikščionių supratimą, turi teigiamą reikšmę žmogui, krikščionių bažnyčioms ir visuomenei.

Manau krikščioniškomis vertybėmis (gal tiksliau - katalikiškomis, nes jas Lietuvoje skleidžia Romos katalikų bažnyčia) šiais laikais Lietuvoje galima vadinti šias savybes:
  •     Tikėjimas;
  •     Patiklumas ir nekritinis mąstymas;
  •     Tikėjimo skleidimas, Krikščioniškas vaikų mokymas;
  •     Viltis;
  •     Meilė;
  •     Žmogaus laisvė;
  •     Laimės troškimas (Siekimas patekti į dangų);
  •     Pagarba autoritetui (Dievui, Bažnyčiai, tėvams), Klusnumas;
  •     Dievobaimingumas, Dievo baimė;
  •     Savo vertės menkinimas;
  •     Kaltės jausmas;
  •     Kuklumas;
  •     Neturtas, Materialių gėrybių atsisakymas;
  •     Socialinis teisingumas, Brolybė;
  •     Išmintis;
  •     Teisingumas;
  •     Tvirtumas;
  •     Susivaldymas, Santūrumas, Blaivumas;
  •     Taikumas;
  •     Gailestingumas, Nuodėmių atleidimas;
  •     Teisumas;
  •     Tyrumas;
  •     Gyvybė;
  •     Skaistumas;
  •     Moters paklusimas vyro valdžiai;
  •     Ištikimybė;
  •     Romumas;
  •     Pamaldumas;
Išvardindamas šias vertybes, aš neteigiu, kad vien tik krikščionys ar katalikai jas vertina. T.y. jos nebūtinai yra išskirtinai krikščioniškos. Jas gali vertinti ir kitos religijos ar filosofinės srovės. Taip pat įsigilinus, kad vertybė krikščionybėje gali truputi pakeisti savo prasmę arba būti vertinga tik tam tikrais atvejais.
 
O dabar plačiau apie kiekvieną ir detaliau kaip šias vertybes galėtų interpretuoti ateistas (pasaulietinių humanistų pakraipos):
 
Tikėjimas
 
Visos religijos remiasi tikėjimu, o ne žiniomis. Krikščionybė ne išimtis. Be tikėjimo nebus ir Dievo, nes niekas iš tikro nežino nei ar jis iš tikro yra, ir jei yra, tai koks jis yra. Žmogus tikėdamas į Dievą, susikuria jo paveikslą savo galvoje, religijos bando šį paveikslą susisteminti. Yra keletas religijų, kurios nurodo kritiškai analizuoti savo įsitikinimus (mano žiniomis - Budizmas), bet krikščionybė nėra viena iš jų. Čia ji yra yra viena pagrindinių krikščioniškų vertybių ir jai net suteikiamas pirmosios dieviškosios dorybės statusas.
 
Patiklumas ir nekritinis mąstymas
„Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“
 
Senajame Testamente pranašai dažnai turėdavo iškviesti Dievą, kad jis stebuklais paliūdytų, kad jį palaiko. Tačiau tikriausiai pranašams ir religiniams mokytojams tai nusibodo, todėl Naujajame Testamente yra epizodas, kuriame apaštalas Tomas suabejojo ar Jėzus tikrai prisikėlė ir paprašė patikrinti jo žaizdas. Šiame epizode ir yra garsioji eilutė “Palaiminti, kurie tiki nematę!”. Ją per pamokslus labai mėgsta sakyti kunigai.
 
Tikėjimas labai dažnai eina kartu su patiklumu ir nekritiniu mąstymu, tačiau nereikia apsirinkti - katalikai teigia, kad reikia patikliai ir nekritiškai priimti tik Romos katalikų bažnyčios nurodymus. Kitus tikėjimus ir religijas reikia kritiškai įvertinti ir atmesti. Aišku tinka ir tas variantas, kai atmetamos krikščioniškam mokymui prieštaraujančios idėjos, į jas net neįsigilinus. Žmonės, išmokyti patiklumo po to lengvai priima kaip tiesą horoskopus, būrimus iš delnų, homeopatinius vaistus, alternatyviąją mediciną arba kitas religijas.
 
Tikėjimo skleidimas, Krikščioniškas vaikų mokymas
„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane." (Jn 14:6)
„Skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15)
 
Romos Katalikų Bažnyčios misija yra skleisti žodį apie Jėzų ir plėsti tikinčiųjų ratą. Ji skelbia, kad visiems krikščionims yra uždedama kilni našta - skleisti tikėjimą. Kai kurių krikščionybės atšakų atstovai mano, kad visi netikintieji po mirties eis į pragarą, nes kad patekti į dangų neužtenka būti geru žmogumi - dar reikia būtinai susipažinti su krikščionybe ir priimti Jėzų. Katalikų atstovai dažniausiai skelbia, kad žmogui tai nebūtina, tik svarbu, kad jis darytų gera.
 
Tuo pačiu būdu, krikščionys tėvai turi skleisti tikėjimą savo vaikams tuo metu, kai jie yra imliausi naujoms idėjoms ir psichologiškai pažeidžiamiausi - nuo mažens.
 
Viltis
 
Krikščioniška viltis taip pat yra kiek kitokia, nei viltis pagal įprastinį apibrėžimą - tai viltis, kad Jėzaus pažadai bus ištesėti ir tikintieji gaus amžinąjį gyvenimą Dangaus karalystėje. Nepaisant šių skirtumų, katalikai nori, kad viltis būtų praktikuojama, todėl jie laiko viltį, kad kas nors gero įvyks, viena iš vertybių.
 
Meilė
„Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 4–7)
 
Krikščioniška meilė apima meilę Dievui ir artimui, nes visi esą Dievo kūriniais. Mylėti reikia visus - ir pačius artimuosius, ir svetimus; ir draugus, ir priešus. Taigi, krikščioniška meilė yra besąlyginė. Tokiu būdu auka turi mylėti savo skriaudiką, pavyzdžiui, išprievartauta mergina turi mylėti savo prievartautoją. Meilė šiuo atveju turėtų pasireikšti atleidimu ir linkėjimu jam gero. Žiūrint iš humanisto pozicijos, mylėti reikia gerus žmones, o blogų žmonių galima ir nekęsti, nes kiekvienas žmogus turi veiksmų laisvę. Todėl rinkdamas prievartauti merginą, vyras kartu renkasi ir jos neapykantą bei visuomenės pasmerkimą.
 
Krikščioniškai meilei priskiriama ir meilė gyvūnams, nors tai nėra svarbi bažnyčios mokymų dalis, bet kadanti mylėti reikia visus Dievo kūrinius, tai reikia mylėti ir gyvūnus.
 
Dar krikščioniška meilė turi pasižymi nesavanaudiškumu, tačiau nesavanaudiškai mylėti žmogui yra sunku, nes meilės objektas dažnai negali numatyti, kaip jį myli, todėl dažnai negali atsakyti tuo pačiu. Todėl gaunasi, kad tokia meilė tampa meile be atsako, o tai yra kankynė ir tam kuris myli ir tam kurį myli.
 
Žmogaus laisvė
 
Katalikai teigia, kad žmogus yra gimęs laisvas, todėl jis turi laisvą valią daryti gera ar bloga.
 

Kita atsakymo dalis kitame atsakyme >>

atsakytas 2013 Vas 12 Kestas
redaguotas 2013 Rgp 2 Kestas
Mes čia diskutavome ne apie blogo elgesio pasekmes, bet apie tai kaip katalikai įsivaizduoja, ar netikintis žmogus nepriėmęs Jėzaus mokymo gali patekti į jų įsivaizduojamą dangų. T.y. ar tai yra ar nėra būtina sąlyga? Manau tik labai maža mažuma gali manyti, kad tai yra pakankama sąlyga ir man čia klausimų nekilo.
Cit.: "Mes čia diskutavome ne apie blogo elgesio pasekmes, bet apie tai kaip katalikai įsivaizduoja, ar netikintis žmogus nepriėmęs Jėzaus mokymo gali patekti į jų įsivaizduojamą dangų. T.y. ar tai yra ar nėra būtina sąlyga?"

Jūs nesupratot. :) "Dangus" ir reiškia geras gero elgesio pasekmes, kurios tęsiasi amžinai. "Pragaras" ir reiškia blogas blogo elgesio pasekmes, kurios tęsiasi irgi amžinai. Nieko daugiau žodžiai "Dangus" ir "Pragaras" nereiškia. "Patekti į Pragarą" reiškia patirti blogas blogo elgesio pasekmes, kurios (tos pasekmės) yra amžinos. Kadangi Jėzus Kristus iš Nazareto yra gero elgesio etalonas, tai ir sakoma, kad Išganymas ateina per Jėzų Kristų iš Nazareto. Ką gi reiškia šiame kontekste "priimti" Jėzaus mokymą? Tai ir reiškia pripažinti, kad savo mokyme Jėzus nusakė gero (t.y., į Dangų ar, kitaip sakant, į Išganymą vedančio) elgesio etaloną, ir dėti pastangas, siekiant išmokti elgtis taip, kaip mokė Jėzus. Tačiau čia kyla klausimas (beje, aš būtent taip ir supratau Tamstos klausimą), ar galima elgtis taip, kaip mokė Jėzus, pvz., nežinant apie Jėzaus egzistavimą, ar kvestionuojant (ar neigiant) Jėzaus egzistavimą bei Jėzaus mokymo vertingumą. Ir RKB atsakymas į šį klausimą yra teigiamas - įmanoma elgtis taip, kaip mokė Jėzus Kristus iš Nazareto, net jei Jo egzistavimas ar Jo mokymo vertingumas kvestionuojamas ar net, griežtai formaliai žiūrint, aktyviai bandomas paneigti.

P.S. Cit.: "įsivaizduojamą dangų"

Įsivaizduoti galima bet ką ir bet kaip. Tik nereikėtų priskirti konkretaus žmogaus konkrečių įsivaizdavimų kitiems žmonėms. Nes nežinia, ką ir kaip tie kiti įsivaizduoja. :)
Gal šiektiek jau laiko praėjo šitam klausimui, bet man įdomu paklausti.
Cit.: "Jūs nesupratot. :) "Dangus" ir reiškia geras gero elgesio pasekmes, kurios tęsiasi amžinai. "Pragaras" ir reiškia blogas blogo elgesio pasekmes, kurios tęsiasi irgi amžinai. Nieko daugiau žodžiai "Dangus" ir "Pragaras" nereiškia. "Patekti į Pragarą" reiškia patirti blogas blogo elgesio pasekmes, kurios (tos pasekmės) yra amžinos. Kadangi Jėzus Kristus iš Nazareto yra gero elgesio etalonas, tai ir sakoma, kad Išganymas ateina per Jėzų Kristų iš Nazareto. Ką gi reiškia šiame kontekste "priimti" Jėzaus mokymą? Tai ir reiškia pripažinti, kad savo mokyme Jėzus nusakė gero (t.y., į Dangų ar, kitaip sakant, į Išganymą vedančio) elgesio etaloną, ir dėti pastangas, siekiant išmokti elgtis taip, kaip mokė Jėzus."

Tai jeigu Jūs teigiate, kad elgtis gerai yra Jėzaus mokymas ir Jėzus yra gero elgesio etalonas, Jūs taip pat teigiate, kad prieš atsirandant Jėzui gero elgesio nebuvo ir žmonės elgesio neskirstė į gerą ar blogą?
Ci.: "Gal šiektiek jau laiko praėjo šitam klausimui, bet man įdomu paklausti."

Nieko tokio. Aš vis dar užsuku pasiskaityti naujienų ir čia. :)

Cit.: "Tai jeigu Jūs teigiate, kad elgtis gerai yra Jėzaus mokymas ir Jėzus yra gero elgesio etalonas, Jūs taip pat teigiate, kad prieš atsirandant Jėzui gero elgesio nebuvo ir žmonės elgesio neskirstė į gerą ar blogą?"

Jokiu būdu to neteigiu. :) Beje, man regis, aš ir į šį Jūsų klausimą spėjau atsakyti tam pačiam post'e, nes Jūs iš esmės klausiate, ar įmanoma gerai elgtis be Jėzaus. Ir mano atsakymas buvo - taip, įmanoma gerai elgtis ir be Jėzaus. Moralė yra įgimtas dalykas. Tad (beveik) kiekvienas žmogus iš prigimties jau žino, kad elgtis bet kaip negalima.
Ir visai kitas klausimas, ar žmogus visada elgiasi taip, kaip jam diktuoja ta įgimta moralė, ir kodėl taip elgiasi (jeigu elgiasi ne pagal tą įgimtą moralę).
Nemanau, kad moralė yra įgimta, labiau drysčiau teigti, jog ji yra išugdoma augant. Na turiu omenyje, kad pvz. vaikai pridaro išdaigų to net nesuvokdami, kartais tos išdaigos būna visai nekaltos, kartais rimtesnės, bet esmė, kad jie tai daro nesuvokdami jog tai blogai ar gerai, jie tai daro, nes žmonės iš prigimties yra smalsūs, norintys viską išbandyti, patirti. Labiau drysčiau teigti, jog įgimtas gali būti kitų žmonių reakcijos suvokimas, nes kai vaikas, kuris neskiria, kas yra gerai, o kas blogai, kažka padaro negero, o tada ant jo tėvai užpyksta ir išbara ir pasako, kad tai negerai, vaikas pamates tėvų reakcija, supranta, kad tai nebuvo gerai, tai įtakoja jo elgesį ateityje, vėliau jis žinos, ką atitinkami ar panašūs veiksmai iššaukia. Taigi vaikas iš prigimties reaguoja į aplinkinių reakcijas tam tikrai momentais ir iš to mokinasi, taip ir ugdosi gėrio ir blogio suvokimas taip pat ir moralė, kuri ir įtakoja žmogaus mastyme, kas yra gerai ir kas yra blogai. Jeigu moralė būtų įgimta, pas visus jį kaip ir turėtų būti vienoda, gal ši prielaida ir neteisinga, bet man taip atrodo, taigi tada vaikas kažką darydamas automatiškai turėtų žinoti, ar tai gerai ar blogai, o jeigu jis skiria kas yra blogai ir kas yra gerai, moralės vedinas jis turėtų atmesi blogus spendimus ir priimti gerus, kas deja nevyksta, kol vaikas nepatiria tam tikros grupės įvykių (nežinau kaip pavadinti).

Reziumuojant, moralė yra išugdoma augant, įgimta yra reagavimas į aplinką/aplinkinius. Vienintelis kabliukas kur čia man pačiam kliuva, tai, kad imant prielaida, kad moralė įgimta, tai nuo jos nukrypstama tik todėl, kad augant ji iškreipiama aplinkos.
+1 balsas

Antra atsakymo dalis.

Laimės troškimas (Siekimas patekti į dangų)
 
Katalikai teigia, kad žmogaus gyvenimo tikslas yra siekti laimės. Tačiau laimę jie suvokia savotiškai - tai yra amžinoji laimė - pomirtinis gyvenimas danguje. Jie moko, kad “tikrosios laimės nėra nei turtuose ar gerovėje, nei žmonių garbėje ar galybėje, nei jokioje žmogiškoje veikloje – moksle, technikoje ar mene, kad ir kokie vertingi jie būtų, nei jokiame kūrinyje, o vien tik Dieve, visokio gėrio ir visokios meilės šaltinyje”.
 

Pagarba autoritetui (Dievui, Bažnyčiai, tėvams), Klusnumas

“2. Netark Dievo vardo be reikalo.”, “4. Gerbk savo tėvą ir motiną.”
 
Krikščionybė sukūrė tokį Dievo paveikslą, kuriame žmogus yra bejėgis prieš Dievą. Tai didžiausias įsivaizduojamas jėgų skirtumas (kiti milžiniško realaus jėgų skirtumo pavyzdžiai yra: vaiko ir tėvų santykis, bet žmogaus ir valstybės santykis). Todėl pagal šią filosofiją priešintis Dievui yra beprasmiška, belieka jį tik gerbti ir mylėti. Panašiu būdu vaikai turi gerbti tėvus, o žmonės - bažnyčią. Tačiau žmogus neprivalo gerbti pasaulietinės valstybės, čia jis gali ginti savo teises. Biblija tai moko Mozės ir žydų išėjimo iš Egipto pasakojimu. Išimtys daromos tada, kai bažnyčia remia valdžią, pavyzdžiui kai monarchas kildina savo valdžią iš Dievo. Žmogus, gerbdamas autoritetą, negali abejoti juo, užduoti nepatogių klausimų ir kitaip aktyviai priešintis.
 
Bažnyčia turi numačiusi taisykles pasaulietinei valdžiai, kurios įpareigoja ją gerbti žmogaus teises. Tačiau ji neturi taisyklių, kurios apribotų jų vykdomą politiką, nes Dieviškos teisės, kurias atstovauja bažnyčia yra visada aukščiau už žmonių teises.
 
Dievobaimingumas, Dievo baimė
 
Sukūrusi begalo didelį skirtumą tarp žmogaus ir Dievo galių, krikščionybė liepia Dievą gerbti, mylėti ir kartu jo bijoti. Tai yra paradoksiškas santykis, nes paprastai meilė ir baimė negali koegzistuoti. Kiek esu susipažinęs, krikščionybė verčia žmogų bijoti tik šio vieno dalyko - Dievo, visa kita yra laikina ir blogiausiu atveju baigsis mirtimi ir amžinu gyvenimu danguje. Pasak krikščionių, Dievo baimė, kartu su kaltės jausmu padės išvengti nuodėmių.
 
Savo vertės menkinimas
“Dulke esi ir dulke pavirsi.”
 
Krikščionybė moko, kad yra vertinga, jei žmogus laikys save reikiamoje pozicijoje palyginus su Dievu - dulke. Visos jo sukurtos vertybės, kurios neįeina į Dievo mokymą, yra bevertės.

Humanizmas, atvirkščiai, vertina ir švenčia žmogiškumą.
 
Kaltės jausmas
“Prisipažįstu visagaliam Dievui ir jums, broliai seserys, kad labai nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais. Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas.”
 
Katalikai teigia, kad žmogaus prigimtis yra nuodėminga - jis turi gimtąją nuodėmę. Žmogaus tyrumo standartai pagal juos yra labai griežti, praktiškai labai sunku gyventi taip, kad atitiktum visus šiuos standartus. Taigi, dauguma žmonių didžiają laiko dalį yra prasikaltę. Šventuosiuose raštuose ir apeigose dažnai minimas šis kaltumas, todėl galima spręsti, kad katalikai mano, kad yra gerai, kai žmogus pripažįsta, kad jis yra kaltas dėl savo minčių ir veiksmų. Šis kaltės jausmas turėtų padėti žmogui, pakeisti savo mintis ir poelgius. Realybėje ne visada yra taip - kaltės jausmas dažnai pridaro daugiau žalos nei naudos.
 
Pagal katalikų mokymą, kaltę galima išpirkti atliekant išpažintį prieš kunigą, meldžiantis dievui ir atgailaujant. Tai, kad galima gauti nuodėmių išpirkimą prieš Dievą, sumažina atsiprašymo ir žalos atstatymo nukentėjusiam reikšmę. Tam tikrais atvejais galima visai išvengti atleidimo paprašymo iš žmogaus kuriam buvo pakenkta. Pavyzdžiui, jei nuodėmė yra melas, tai nuodėmės atleidimo procese žmogus, kuriam buvo pameluota gali visai net nedalyvauti. Tokiu būdu visai arba iš dalies išvengiama tiesioginės atsakomybės.
 
Kuklumas
 
Krikščionybė teigia, kad Dievas žmones apdovanojo skirtinga, bet žmonės gavę proto ar talento dovaną iš Dievo privalo išlikti kuklūs ir pernelyg nesididžiuoti. Tai padės išlaikyti proto tyrumą ir lengviau patekti į dangų.
 
Neturtas, Materialių gėrybių atsisakymas
“Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra Dangaus karalystė.”
 
Neturto išaukštinimas yra labai svarbus motyvas katalikų mokyme (Tačiau ne visos krikščionybės atšakos tai vertina, pavyzdžiui, kalvinistai tiki, kad materialus turtas parodo žmogaus sugebėjimą sunkiai dirbti ir taupyti, o šios dvi savybės turėtų padėti patekti į dangų). Šis motyvas remiasi Jėzaus paveikslu - jis buvo neturtingas ir nesiekė turtų.
 
Socialinis teisingumas, Brolybė
„Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40)
 
Krikščionybė moko, kad žmonės turi dalintis žemiškosiomis gėrybėmis su kitais žmonėmis. Šios vertybės remiasi artimo meile, pagarba kitam asmeniui ir teisingumu.
 
Išmintis
Pirmoji pagrindinė katalikų dorybė.
 
Bet ji suprantama su išlygomis, t.y. išmintingumas negali prieštarauti kitiems mokymams. Pavyzdžiui, jei įvertinęs katalikų religijos ir filosofijos spragas nuspręsi, kad yra išmintinga toliau nebūti kataliku, tai nebus “išmintingumas” pagal katalikų supratimą. Taigi, išmintingumas labai dažnai kertasi su kitomis krikščioniškosiomis vertybėmis, nes realiame gyvenime viskas nėra vien juoda ar balta, ir tiesiog neina padaryti taip, kad neprasikalstum jokiai taisyklei. Kai taip įvyksta, tikriausiai išmintingiausia yra daryti tai, ką sako išmintis pagal įprastinį supratimą, prisiimti kaltę kad nusidėjai, ir sukalbėti “tris sveikas marijas” bei visa tai pamiršti. Galėčiau pasakyti, kad šis metodas katalikų yra labai dažnai naudojamas.
 
Teisingumas
Antroji pagrindinė katalikų dorybė.
„Nebūsi šališkas vargšui ir nenusileisi didžiūnui, bet teisi savo artimą teisingai“
 
Ji sako, kad sprendžiant konfliktus turi būti vienodai atsižvelgta į visus žmones ir į jų bendrą gerovę. Ji, pavyzdžiui, neleidžia šališkumo savo pažįstamų atžvilgiu.
 
Krikščioniškas teisingumas turi ir dar kitą prasmę, jis sako, kad net jei teisingumas nebuvo atstatytas šiame gyvenime, tai jis bus atstatytas pomirtiniame. Dėl to kartais krikščionys skatinami neieškoti teisingumo, bet viltis, kad Dievas tą žmogų galiausiai pats teisingai nuteis.
 
Tvirtumas
Trečioji pagrindinė katalikų dorybė.
 
Katalikai turi būti tvirti laikytis krikščioniškų vertybių.
 
Susivaldymas, Santūrumas, Blaivumas
Ketvirtoji pagrindinė katalikų dorybė.
 
Katalikai turi saikingai naudotis sukurtomis gėrybėmis.
 
 
Kita atsakymo dalis kitame atsakyme >>
atsakytas 2013 Vas 18 Kestas
redaguotas 2013 Kov 16 Kestas
Cit.: "Įdomu tai, kad pagal katalikų mokymą, kaltę galima išpirkti meldžiantis dievui ar atliekant išpažintį prieš kunigą, t.y. nebūtina atsiprašyti, atstatyti žalą kitam žmogui ar įsipareigoti keisti savo minčių pobūdį, o užtenka sukalbėti “tris sveikas marijas”. Išpažintis turi slaptumo nurodymą, t.y. net jei žmogus padarė nusikaltimą, tai kunigas negali jo išduoti teisėsaugai ir taip priversti jį atsakyti už savo veiksmus. Taigi, šis mokymas neskatina atsakomybės prieš kitus žmones - tik atsakomybę prieš Dievą."

Na, čia vėl klaidinga Išpažinties interpretacija. Išpažintis reiškia, kad nusidėjėlis atgailauja už savo padarytas nuodėmes ir nuoširdžiai trokšta atitaisyti nuodėmės metu (pvz., vagystės atvejis) padarytą materialinę bei moralinę žalą kitiems žmonėms, jei tokia žala buvo padaryta. Todėl pačios Išpažinties metu atgailaujantis nusidėjėlis yra įpareigojamas kitiems žmonėms padarytą materialinę bei moralinę žalą atitaisyti.
O dėl pasidavimo teisėsaugai, tai kunigas tikrai negali išduoti atgailaujančio žmogaus teisėsaugai, bet jis Išpažinties teikimo taisyklių yra įpareigotas atsisakyti atleisti nuodėmes, jei atėjęs išpažinties žmogus nepasižadės pasiduoti teisėsaugai.
Tad teiginys, kad Išpažintis neskatina atsakomybės prieš žmones, o tik prieš Dievą, yra klaidingas. Iš tikrųjų Išpažintis kaip tik ir skatina atgailaujančiojo atsakomybę ir prieš Dievą, ir prieš kitus žmones. :)
Dėl kriminalinių nusikaltimų, tai gal kunigai ir reikalauja iš paprastų žiemiečių prisipažinti. Bet saviškius kunigus tai dengia. Reiks performuluoti.

Dėl atsakomybės prieš kitus žmones, tai tikrai religija to neskatina, visas nuodėmės, jos išpirkimo ir atgailavimo procesas yra sukurtas tam, kad būtų išvengta tiesioginės atsakomybės prieš žmones, kuriems tai yra padaryta.
Na, yra žinoma, kad pats Jėzus Kristus reikalavo atsakomybės prieš kitus žmones. Pvz.: "Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną." (žiūr. Mt 5,23-24). Tad Jūsų teiginys, kad visas nuodėmės, jos išpirkimo ir atgailavimo procesas yra skirtas tam, kad būtų išvengta atsakomybės prieš kitus žmones, bent jau krikščionybės atveju yra neteisingas.
Matai, viena citata nelabai ką keičia, ypač kadangi visos apeigos ir dauguma religinių mokymų sako kitaip. O ir antropologiškai viena iš pagrindinių religijos funkcijų yra selektyvus prasižengimų atleidimas.
Čia, aišku, ne vieta diskutuoti, bet man vis tiek norisi sužinoti, iš kur ir kokiu būdu buvo prieita prie išvados, kad prasižengimų atleidimas religijoje (šiuo atveju, tik krikščionybėje) yra selektyvus.
P.S. Pati išvada, kad prasižengimų atleidimas yra selektyvus, bent jau krikščionybės atveju yra klaidinga. Kaip yra kitose religijose su prasižengimais ir jų atleidimu, čia nelabai į temą būtų.
Šios išvados priėjau remdamasi šiame atsakyme išvardytomis funkcijomis - http://klauskateisto.lt/629/kodel-evoliucija-neatmete-religijos - šiuo atveju būtų 3. Moralinių normų mokymas (taikus visuomenės narių sugyvenimas);
Čia aš rėmiausi šio mokslininko pastaita apie religijų evoliuciją - http://www.youtube.com/watch?v=oOsOb0QRaQs&feature=g-vrec
Terminas "selektyvus prasižengimų atleidimas" - čia yra naudojamas iš antropologijos perspektyvos, kas reiškia, kad saviškiams atleidžiama 3 funkcija, ir pateisinama prievarta prieš svetimus 4 funkcija. Mokslininkas čia kalba apie religijas bendrai, bet aš nematau, kodėl 3 funkcija negalioja krikščionybei.
Cit.: "Terminas "selektyvus prasižengimų atleidimas" - čia yra naudojamas iš antropologijos perspektyvos, kas reiškia, kad saviškiams atleidžiama 3 funkcija, ir pateisinama prievarta prieš svetimus 4 funkcija. Mokslininkas čia kalba apie religijas bendrai, bet aš nematau, kodėl 3 funkcija negalioja krikščionybei."

Tos abi funkcijos krikščionybei negalioja, nes krikščionybėje nėra tikro selektyvumo tarp žmonių, o tai reiškia, kad krikščionis privalo visus žmones (įskaitant ir save, ir savo oponentus) traktuoti lygiai, t.y. į visus žmones žiūrėti kaip į sau lygius brolius ir seseris.

P.S. Cit.: "...bet aš nematau, kodėl 3 funkcija negalioja krikščionybei."

Turbūt ne 3 funkcija, o 4 funkcija?
"Tos abi funkcijos krikščionybei negalioja" - kai krikščionybė (ar katalikybė) vertinama objektyviai, tai įvertinama ne tik tai, ką jos atstovai sako, bet koks gaunasi realus efektas. Nežinau ar čia verta leistis į diskusijas dėl šių funkcijų galiojimo, ar negaliojimo krikščionybei. Vistiek mes negalėsim paskirti tiek laiko, kad tai objektyviai išsiaiškinti. Tuo labiau, kad tai mažai ką lemia šiame atsakyme.
+1 balsas

Trečia atsakymo dalis.

Taikumas
“Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.”
 
Seka iš Meilės vertybės. Tačiau tik keletas krikščionybės pakraipų propaguoja absoliučios neagresijos principą. Katalikybė turi atitinkamus mokymus, kurie gali pateisinti karą, kai ginami visuomenės ar bažnyčios bei Dievo interesai.
 
Gailestingumas, Nuodėmių atleidimas
“Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.”
 
Krikščionybė teigia, kad Dievas yra gailestingas, todėl žmonės turėtų sekti Dievo pavyzdžiu ir būti gailestingais - atleisti savo skriaudikams.
 
Teisumas
“Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti.”
 
Teisumas pagal katalikų mokymą nereiškia teisingumo. Teisumas reiškia visų Dievo paliepimų vykdymą. Norėdamas išlikti teisiu, žmogus negali meluoti, nors melas pvz. išgelbėtų kieno nors gyvybę. Žr. Išmintingumas.
 
Tyrumas
 
Katalikai labai vertina žmogaus minčių tyrumą. T.y. žmogus neturėtų galvoti apie nuodėmingus objektus, tikslus ar veikimo aplinkybes.
 
Gyvybė
 
Krikščionybė vertina žmogaus gyvybę nuo pat pradėjimo. Ši naujai užsimezgusi gyvybė nėra moters kūno dalis, todėl pasak krikščionių ji negali spręsti dėl dirbtinio gyvybės nutraukimo.
 
Kai žmogus užauga ir jau būna susipažinęs su krikščionybe bei priėmęs Jėzų, jo gyvybė vertinama mažiau, nes laikoma vertinga, kai žmogus pasiaukoja dėl tikėjimo ar bažnyčios. Pagal krikščionybės mokymą, gyvenimas šiame pasaulyje yra laikinas ir tai tėra pasiruošimas tikrajam amžinajam gyvenimui po mirties.
 
Gyvūnų gyvybė taip pat vertinama, ji negali būti nutraukiama be reikalo ir su žiaurumu.
 
Skaistumas
 
Krikščionybė moko, kad veiksmai ir mintys susiję su lytiniu dauginimusi yra neskaistūs ir nuodėmingi. Todėl skaistumas yra vertinamas, o vieninteliai skaistūs santykiai galimi tik tarp susituokusių vyro ir moters atliekami vieninteliu tikslu pratęsti žmonių giminę, t.y. nenaudojant kontracepcijos priemonių. Skaistūs lytiniai santykiai yra galimi tik su vienu priešingos lyties žmogumi visam gyvenimui. Skyrybos ir naujos vedybos nėra pripažįstamos katalikų bažnyčios.
 
Skaistumas krikščionybėje yra vertybė tik dėl to, kad Dievas to reikalauja. T.y. žmonių jausmai ir kitos aplinkybės yra antraeilis dalykas. Žiūrint iš humanizmo pusės, skaistumas nėra tokia didelė vertybė, nes čia pripažįstami lytiniai žmonių poreikiai, ir pripažįstama žmogaus prigimtis, kuri nėra absoliučiai monogaminė.
 
Moters paklusimas vyro valdžiai
“Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams lyg Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra galva bažnyčios, - Jis kūno gelbėtojas. Todėl kaip bažnyčia paklūsta Kristui, taip ir žmonos visame kame teklauso savo vyrų. Jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save” (Efeziečiams 5,22-25).
 
Nors šiuolaikinė bažnyčia tam tikromis situacijomis ir bando teigti, kad vyras ir moteris yra lygūs santuokoje, bet biblija aiškiai sako, kad vyras yra šeimos galva. Žinoma, moteris gali išsakyti savo nuomonę, bet ji turi leisti savo vyrui priimti sprendimą. Žmona neturi rodyti pasipriešinimo savo vyrui, tiesiog dėl to, kad ji nepritaria jam. Ji turi pasitikėti savo vyro išmintimi. Kai sprendimas jau priimtas, moteris gali atvirai rodyti jam pasipriešinimą arba tiesiog burbėti, tol kol išvarys vyrą iš kantrybės ir jis pakeis savo nuomonę.

Šiuolaikinėje santuokoje vyras ir žmona yra lygūs, bet šis naujas santykis įsitvirtino per paskutinįjį amžių dėl moterų kovos už lygias teises ir nėra krikščioniška tradicija.
 
Ištikimybė
 
Krikščionybė ypač vertina ištikimybę vyrui ar žmonai ir ištikimybę Dievui bei bažnyčiai. Neištikimybė yra didelė nuodėmė.
 
Romumas
“Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.”
 
Romumas arba kitaip, nulankumas, švelnumas, tylumas, ramumas yra krikščioniška vertybė, nes toks žmogus paklūsta krikščioniškiems autoritetams ir ramiai daro kas liepta.
 
Pamaldumas
 
Krikščionybėje yra vertinamas pamaldumas, bet jis turi būti nuoširdus - neapsimestinis.
atsakytas 2013 Vas 18 Kestas
redaguotas 2013 Vas 21 Kestas
0 balsų
Krikščioniškos vertybės - sąvoka, kuri nieko neįvardina. Arba kitaip - neįvardina nieko naujo, ko nebuvo iki krikščionybės. Krikščionys skuba sau priskirti pamaldumą, šeimos puoselėjimą, asketiškumą, altruizmą ir pan.

Šiuo metu krikščionys itin vertina heteroseksualias santuokas, turinčias daug palikuonių. Buvo laikai, kada krikščionys itin vertino tikėjimo skleidimą kardu. Paprasčiausia būtų teigti, jog šios vertybės kinta laike, jos nebūtinai ir jokiu būdu nevisada atitinka stebimą situaciją krikščionių tarpe.

Dauguma ateistų dalinasi tomis pačiomis vertybėmis su krikščionimis. Tiksliau - visa žmonija turi įgimtą moralę, kuri diktuoja ir dalį vertybių: gyvybė, bendruomenė, sąžiningumas ir t. t.

Asmeniškai, kai tik kas nors prabilsta apie krikščioniškas vertybes, paprašau sąrašo ir paprašau paaiškinti kuo šios vertybės unikalios krikščionybei.
atsakytas 2012 Grd 31 Mykolas
Nelabai suprantu, kokią reikšmę turi ar tos vertybės buvo iki krikščionybės ar ne. _Mano_ vertybės, kuriomis vadovaujuosi, irgi egzistavo gerokai iki manęs, vis tiek jas vadinu savo vertybėmis, o ką?

Apskritai atsakymas neparemtas jokiais šaltiniais ir statistikomis, tai man panašiau kad Mykolas pasakoja kaip norėtų kad būtų, o ne kaip iš tiesų dabar yra.
Max Weber veikale "Religijos sociologija" gana elegantiškai nupasakota religijos raida, taip pat ir krikščionybės. Iš ten aiškiai matome, jog religinės vertybės yra dinamiškas dalykas nuolat kintantis laike.
Tavo vertybės yra tikrai TAVO, tačiau jos taip pat kinta laike. Jei mums įdomu kokios yra krikščioniškos vertybės būtent šia prasme, tada mums būtina nusakyti analizuotiną laiko tarpą ir vietą.
0 balsų
Labai abstraktu, tos krikscioniskos vertybes. Jos stipriai skiriasi nuo krikscionybes atmainos bei valstybes. Jei kalbame apie lietuvius katalikus, tai Kestas jas is esmes ir ivardino. Taciau kur istiesu vertybes yra, o kur totaliai zalingi iprociai (ir netik "ateistiniu poziuriu"). Tai klausimas atviras.

 

 

Pagarba autoritetui, dievobaimingumas- sakyciau 2 atskiri dalykai. Nei vienas ju nera geras. Autoritetas nevisada yra teisus. O tas dazniausiai brukama jaunimui, kartu su religija. Jei pasake tevas, mokytojas ar kunigelis. Taip ir yra. Taciau visi zinom, kad taip yra nevisada. O dievobaimingumas... Trukdo seksualinem mazumom tuoktis ar eiti Vilniaus gatvemis. Cia geras dalykas? Tikrai ne.
Gyvybės šventumas (tik žmonių)- nuodai. Abortu draudimas.
Skaistumas- viskas ok iki tam tikro lygio
Ištikimybė- viskas ok
Neturtas, materialių gėrybių atsisakymas- gal ir ok. Taciau nei tai istiesu vyksta, nei, turbut, krikscioniska.
Taikumas, besąlygiška meilė- viskas grazu. Nerealu ir netiesa, bet grazu.
Nuodėmių atleidimas- vienas nuodingiausiu dalyku Lietuvoje. Padarai kazka blogo, nueini papasakoji vyrui su suknele (kuris po to, draugams papasakoja), gauni bereiksmiu maldeliu, pasimeldi, paatgailauji. Opa. Tau atleista per valandele. Ir butent tokie zmones eina ir kartoja savo nuodemes ( o kodel ne?). Taip ir turim zmones, kurie kas savaite ateina tas pacias nuodemes ispazint. Tuo tarpu, kai tave is tiesu grauzia, kad kazka netaip padarei kazkam. Daugiau to nebekartoji.
Patiklumas ir nekritinis mąstymas- nuodai. Be komentaru
Moters paklusimas vyro valdžiai- nuodai. Be komentaru
Tikėjimo skleidimas- taip pat blogis. Ypac zinant kaip jis skleidziamas ir kokius padarinius turi.
atsakytas 2013 Vas 13 CMDD
Jums, gerb. CMDD, galioja tas pats priekaištas, kaip ir Kęstui. :) Tikiuosi, pasiskaitysite tą nuorodą, kurią palikau Kęstui po jo atsakymu, ir geriau suprasite, kokias konkrečias vertybes pripažįsta krikščionys. Ir daugiau tokių niekų nešnekėsite (nerašysite).
158 klausimų
399 atsakymų
702 komentarų
790 vartotojų