Visų pirma reiktų paminėti tai, kad didelė dalis Jėzaus gyvenimo yra mitas. Daugelis istorikų sutaria, kad istoriniai šaltiniai leidžia manyti, jos toks žmogus kaip Jėzus gyveno ir buvo nuteistas mirti nukryžiuojant. Tačiau čia sutarimas ir baigiasi - Jėzaus mirties dieviškumas ir prisikėlimas nėra laikomi istoriniais faktais.
Bet pabandykime paanalizuoti Jėzaus mirtį judėjų ir krikščionių mitų rėmuose. Naujasis testamentas teigia, kad Jėzus buvo Dievo sūnus ir gyveno tam ir numirė tam, kad atpirktų žmonių nuodėmes atsiradusias dėl Adomo pirmojo nuopuolio. Pašvelgus į šį įvykį kritiškai, iškyla šios problemos:
-
Jėzaus mirtis buvo iš anksto išpranašauta ir suplanuota. Jei Jėzus gimė vien tik tam, kad būtų nukryžiuotas, tai jo nenukryžiavimas būtų šio plano nevykdymas. Todėl šiuo atveju Jėzaus nukryžiavimas yra analogiškas ėriuko, kuris buvo auginamas mėsai, paskerdimui. Taigi visas nukryžiavimo procesas yra kaip didelis šou, kuris yra skirtas ne Dievui, bet žmonėms, kad jie pasijaustų kalti ir patikėtų tais pasakojimais, kuriuos pateikia šio šou rengėjai.
-
Yra daugybė krikščionių denominacijų ir kai kurios iš jų skirtingai traktuoja Jėzaus asmenybę. Vieni tikėjimai sako, kad jis buvo žmogus, kiti sako, kad jis buvo Dievas ar pavirto Dievu po mirties (Dievas čia turiu omenyje įvairius variantus, kai tikima, jog yra vienas Dievas, ar vienas Dievas trijuose asmenyse, kad ir ką tai reikštų). Oficialios bažnyčios prigalvoja visokių išvedžiojimų, bet iš esmės yra keturi galimi variantai:
-
Jėzus buvo žmogus, mirė kaip žmogus. Mažai kas tokiu variantu tiki, nes tada Jėzaus mirtis yra tokia pati kaip ir bet kurio kito kankinio mirtis. Nors šiuo variantu mažai kas tiki, bet tai greičiausiai yra tai kas istoriškai įvyko. T.y. greičiausiai žmogus, vardu Jėzus, gyveno kaip žmogus, o jo nukryžiavimas kaip tik ir yra vienas iš retų istoriškai patikimų faktų, kurie apskritai leidžia kalbėti apie Jėzaus, kaip istorinės asmenybės egzistavimą.
-
Jėzus buvo žmogus, po nukryžiavimo tapo Dievu. Šis atvejis populiaresnis. Tačiau kas iš to logiškai seka - pačiam Jėzui reikėjo nukryžiavimo, kad pavirstų iš mirtingos formos į nemirtingą. Tokiu atveju nukryžiavimas būtų kaip operacija, kuri nors truputį ir skausminga, bet po to prailgina gyvenimą. Taigi, mirties kaip ir nebuvo, buvo tik transformacija į nemirtingąją formą. Jei mirties nebuvo, tai ar buvo auka ir išpirkimas?
-
Jėzus buvo Dievas, mirė kaip žmogus. Šituo variantu tikrai niekas netiki, nes krikščionių mituose Dievas yra nemirtingas.
-
Jėzus buvo Dievas, po nukryžiavimo liko Dievu. Šis variantas taip pat vienas iš populiariausių. Šiuo atveju nieko neįvyko, Dievas liko Dievu. Tačiau jei nieko neįvyko, tai ar buvo koks nors išpirkimas? Teigiama, kad Jėzus pabuvo pragare, bet jei Dievas pabūvoja pragare, tai ar tai galima užskaityti kaip kančią?
Galima išskirti ir penktą variantą - Jėzus buvo žmogus ir Dievas viename asmenyje, o po nukryžiavimo liko tik Dievu. Bet šiuo atveju galima laikyti, kad Dievas turi prioritetą prieš žmogų ir tai yra tas pats kas 4 variantas. Aišku galima tai traktuoti ir kaip 2 variantą, tai nieko nekeičia.
-
Kaip žmogaus (ar Dievo) auka gali lemti kitų gyvenimus ar dieviškąsias taisykles? Įdomu, kad krikščionims nekyla klausimų kaip ir kodėl veikia visas šis aukojimo mechanizmas. Bet jei pažvelgsim kritiškai, tai auka veikia tik todėl, kad "Dievas taip pasakė". Biblijoje vis vystomas pasakojimas, kad auka palenkia Dievo malonę, kad gyvulio auka yra geresnė nei augalų auka (Kaino ir Abelio istorija), o žmogaus auka yra geresnė už gyvulio auką (Jėzaus istorija). Kas sukūrė šią taisyklę - Dievas. Jei Dievas sukūrė šią taisyklę, tai jis taip pat galėtų sukurti taisyklę, kad pirmosios nuodėmės taisyklė nebegalioja ir be aukos. Galėtų, bet tada nebus pralietas aukos kraujas - neįdomu. Krikščionybė kilo iš pagonybės, kurioje egzistavo kraujo aukos dievams, ji šias aukas apvilko naujais marškiniais, bet esmė ir jos iracionalumas išlieka.
Atsižvelgiant į šiuos pastebėjimus, į klausimą reiktų atsakyti taip - Jėzaus nukryžiavimas krikščionių mite yra didelis šou skirtas pritraukti pasekėjus. Ir senais laikais žmonės veiksmo trilerius mėgo labiau nei filosofinius veikalus.