paklausė 2012 Grd 14 anonimas

1 Atsakymas

0 balsų

Trumpas atsakymas - nėra įrodymų kurie patvirtintų pomirtinio gyvenimo egzistavimą.

Tai labai svarbus egzistencinis klausimas, todėl jį reikia panagrinėti detaliau. Visų pirma reiktų apibrėžti kas yra pomirtinis gyvenimas. Dažniausiai pomirtinis gyvenimas suvokiamas kaip žmogaus sąmonės gyvenimas atskirai nuo žmogaus kūno išlaikant protą, atmintį, jausmus ir charakterio savybes. Žmogus gana lengvai gali įsivaizduoti save, kaip atskirtą nuo fizinio kūno, pavyzdžiui kažkas panašaus patiriama užsimerkus, sapnuojant ar įsivaizduojant save kokioje nors gyvenimiškoje ar neįprastoje situacijoje. Dažniausiai mes save įsivaizduojame ne kaip fizinį kūną, bet kaip sąmonę su savo atminimi ir jausmais. Bet ar ši įsivaizduojama situacija gali būti reali - egzistuoti nepriklausomai nuo mūsų kūno, pavyzdžiui tada kai kūnas miršta?

Šiuolaikinis mokslo konsensusas teigia, kad žmogaus psichinė veikla (sąmonė, protas) yra funkcionuojančių smegenų produktas. Todėl, jei smegenys yra sutrikdomos, tai žmogaus psichika taip pat dažnai pasikeičia. Tai yra patvirtinama tais realiais atvejais, kai žmonių smegenys yra fiziškai pažeidžiamos per nelaimingą atsitikimą, bet žmogus išgyvena. Išgyvenęs žmogus dažnai gali prarasti ar įgyti tam tikras būdo savybes. Smegenų veikla gali būti stebima fiziškai, kai žmogus ką nors galvoja ar jaučia, tada atitinkamose smegenų srityse atsiranda didesnis elektromagnetinio lauko aktyvumas ir padidėja tų vietų aprūpinimas krauju. Smegenims mirus elektromagnetinis ar kraujo aprūpinimo aktyvumas nestebimas. Tuo remiantis ir toliau logiškai mąstant manoma, kad jei smegenys nustoja veikusios, tai sąmonė taip pat turėtų nustoti egzistuoti. Tuo ir remiasi šiuolaikinis mokslas atsakydamas į šį klausimą.

Tačiau to neįmanoma empiriškai įrodyti. Žmonės, kurie miršta, nebegali papasakoti ką jie patyrė mirštant ir po mirties. Teoriškai galime įsivaizduoti situaciją, kad sąmonė veikia, kai žmogaus kūnas ir smegenys yra mirusios. Šis vaizdas būtų panašus į atvejį kai esi surištas tramdomaisiais marškiniais ar suparalyžiuotas ir negali nė trupučio pajudėti, pasakyti ar net sumirktelėti, bet viską jauti. Esant tokioje paralyžiaus būsenoje aplinkiniai negali aptikti jokių mūsų gyvybės ženklų ir tegali konstatuoti mūsų mirtį. Šiuo vaizdiniu remiasi filosofija ir religijos kai jos postuluoja žmogaus sielos ir kūno dualumą - atskyrimą.

Vienintelis būdas parodyti, kad sąmonė gali egzistuoti net jei žmogus yra miręs, būtų jei žmogus galėtų prisikelti ir galėtų pateikti įtikinamus parodymus apie jo gyvenimą būnant mirusiu. Tačiau tokių įtikinamų įrodymų mokslas nėra užfiksavęs. Mirtis nėra toks jau paprastas reiškinys, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Visų pirma yra klinikinė mirtis, kai sustoja širdis ir kvėpavimas. Tada po kelių sekundžių prarandama sąmonė, o po 20-40 sekundžių smegenys visiškai nustoja veikusios. Tačiau tam tikrais atvejais žmogus gali būti atgaivinamas, ar net atsigauti pats po nesėkmingo gaivinimo (pvz. Lazaro sindromas). Bet atgaivinimas turi įvykti per ne ilgiau nei keletą valandų, nes po to smegenys yra pažeidžiamos negrįžtamai. Kartais (mažiau nei penktadalis atvejų) po atgaivinimo žmonės pasakoja apie artimus mirčiai potyrius (angl. Near-death experience). Žmonės dažniausiai mato šviesą, tunelį, mato save iš trečio asmens pozicijos, sutinka mirusius artimus žmones. Jei žmogus tai patiria, tai po to tampa labiau dvasingu ir tikinčiu. Tačiau mokslininkai yra labiau skeptiški, nes šį reiškinį galima paaiškinti smegenų veikla, kai jos susiduria su situacija su kuria dar niekada nebuvo susidūrusios - jos pradeda stresuoti ir generuoti neįprastus vaizdinius. Mokslas vietoje nestovi ir ateityje žinosime daugiau, bet įdomūs faktai yra tokie, kad tik maža dalis patiria artimus mirčiai potyrius, bet jų patiriami potyriai turi bendrų būdingų bruožų (šviesa, tunelis). Visi potyriai yra subjektyvūs, t.y. žmonės papasakoja kaip jie jautėsi ir ką matė, bet nėra užfiksuota, kad žmonės galėtų patikimai atskleisti informaciją, kuri galėtų būti žinoma tik pomirtiniame pasaulyje - jei jis toks yra. Taigi šie liudijimai nepateikia vieningų įrodymų apie krikščioniško ar kokios kitos religijos pomirtinio pasaulio egzistavimą. Tačiau šie potyriai parodo vieną dalyką - mirtis greičiausiai nėra skausminga - beišsijungianti sąmonė negeneruoja skausmo signalų. Todėl mirties momento žmonėms nereiktų taip bijoti.

Įdomu, o kas būtų, jei pomirtinis gyvenimas egzistuotų? Religijos yra suformulavusios pomirtinio gyvenimo taisykles - pvz. pagal krikščionių mokymus:

  • žmonių sielos susitinka vienos kitas,
  • žmonės yra teisiami pagal jų gerus ir blogus darbus,
  • egzistuoja dangus ir pragaras, 
  • tik žmonės turi sielas, o kiti gyvūnai (net ir taip išsivystę kaip pvz. šimpanzės) jų neturi.

Tačiau, kadangi žmonės neprisikelia iš numirusiųjų, tai jie apie šias taisykles negali papasakoti todėl jos visos greičiausiai būtų neteisingos. Pavyzdžiui, jei šiame pasaulyje mes nieko nežinome apie pomirtinį gyvenimą, tai kodėl mes manome, kad pomirtiniame gyvenime kas nors galėtų žinoti apie šį gyvenimą? Visi religijų ir filosofijų teiginiai remiasi prielaidomis, kurios nėra (ar net negali) būti patvirtintos stebėjimais. Kad pomirtinis pasaulis egzistuotų jis turi egzistuoti Visatoje, t.y. susidėti iš materijos ir/arba energijos. Jei taip būtų, tai jį turėtų būti galima užfiksuoti žmogaus pojūčiais ar žmogaus sukurtais prietaisais. Tačiau bent jau pakolkas nebuvo atlikta tokių stebėjimų.

Reziumuojant - nėra pagrindo manyti, kad pomirtinis gyvenimas egzistuoja.

atsakytas 2012 Grd 17 Kestas
redaguotas 2013 Lie 14 Kestas
Kokie būtent tyrimai atliekami pomirtinio gyvenimo srityje? Gal gali konkrečiau, su įstaigų pavadinimais ir tyrėjų pavardėmis, ir kas konkrečiau dar nėra išsiaiškinta dėl pomirtinio gyvenimo? :)
Ruošdamas atsakymą aptikau informaciją, kad vykdomi tyrimai su pacientais, patyrusiais artimus mirčiai potyrius. Konkrečiai radau informacijos apie Sam Parnia iš Southampton University atliekamą tyrimą AWARE. Mano žiniomis jis dar nesibaigė, bet kai baigsis tai galbūt išsklaidys dar pasitaikančias abejones dėl pomirtinio gyvenimo - t.y. bus dar vienas įrodymas, kad jo nėra, o mirčiai artimi potyriai yra tik smegenų veiklos produktas.
Sakyčiau čia ne pomirtinio gyvenimo o NDE tyrimai. Jau vien pagal apibrėžimą, juk tiriami tai ne lavonai.

Mat pomirtinis gyvenimas neegzistuoja ir moksle tuo kaip ir neabejojama.

Smulkmena, aišku, bet nereikia sudaryti vaizdo, kad šiuo klausimu moksle yra kažkokių neaiškumų ar egzistuoja kažkokia kontroversija. Taip nėra.
Teko būti komos būsenoje apie parą laiko. Būsena pakankamai įdomi. Pradžioje traukuliai o vėliau visiškas kūno valdymo atjungimas paliekant klausą ir regėjimą jei kas atveria akių vokus. Tokioje būsenoje buvau perleistas per visus įmanomus prietaisus klinikose. Medicininė išvada jokių sveikatos sutrikimų. Organizmas funkcionavo idealiai. Suprantama tai ne mirtis bet žingsnelis link jos. Toje būsenoje sąmonė taip pat liko nepakitusi ir visą laiką be jokių sutrikimų funkcionavo. Tik visas įdomumas tame kad atsirado mintyse tarsi kažkas antras su kuo sėkmingai buvo bendraujama mintyse. Maža to gulint klinikose vyko įdomių mane supančios aplinkos keitimų priklausomai nuo mano noro tai daryti. Tiesiog paprašius harmonizuoti aplink mane esančių žmonių santykius jie akimirksniu ėmė keistis. Sąmonė nepakitusi neturėjau pagrindo abejoti gautais klausos rezultatais. Pats kūno valdymo atėmimas ir vėl grąžinimas esant visiškai sveikam taip pat pakankamai keistas. Tokioje būsenoje supranti kad išskyrus mintis daugiau nieko nėra.
Labas Vytautai, labai įdomi jūsų patirtis komos būsenoje. Žinoma niekam to nelinkiu ir jus užjaučiu, bet tai turėjo būti kažkas ypatingo.

Turiu keletą klausimų.

Minėjote, kad mintyse tarsi atsirado tarsi antras asmuo, su kuriuo galėjote bendrauti mintimis. Gal galėtumėte plačiau apie tai papasakoti? Kuo tai skyrėsi nuo paprasto mąstymo, ypač dvejojant dėl vieno ar kito pasirinkimo?

Kaip dėl aplinkos pasikeitimo priklausomai nuo jūsų noro? Ar tai buvo vienetinis atvejis? Kaip manote ar ten buvo priežastinis ryšys, o gal tik sutapimas?

Kaip priėjote išvados, kad išskyrus mintis daugiau nieko nėra?

Ačiū, už komentarą.
Na pakartoti to varianto tikrai nesinorėtų. Esi absoliučiai sveikas ir kažkas išjungia tikrąja to žodžio prasme kūno valdymą. Lygiai taip pat netikėtai gražina. O prie manų minčių atsiranda ne mano mintys ir sako "nesijaudink, taip reikia, viskas čia gerai". Aišku iš mano pusės krūva klausimų ir į juos gaunu atsakymus. Tas ryšys truko tik būnant komos būsenoje. Nieko panašaus nėra buvę nei anksčiau nei yra dabar. Na iš tikro anksčiau turėjau kažkieno dalinio mano kūno atvejų. Vienas labai senas kai sudaužiau tėvo zaparožietį. Sumėtymo atveju rankos tiesiog nesuko vairo. Buvo kaip paralyžiuotos. To pasekoje nesiverčiau bet trenkiausi į stulpą. Tiesiog tikrai geresnis variantas. Prieš įvykstant komai tą mėnesį buvo bent trys kūno valdymo atvejai. Su tėvais pradėjau šnekėti apie savo patirtis ezoterikoje ir buvo atimta kalba. Tiksliau palikti tik keli žodžiai taip, ne, gal, nežinau, gerai. Praktiškai visas žodžių arsenalas. Mintį kaip atsakyt lyg ir žinau bet žodžių nėra. Savotiškai nemoku ištart žodžių. Kiek laiko tą dieną buvau pas tėvų tiek "nemokėjau" kalbėti. Grįžau namo viskas susitvarkė savaime. Kitą kartą grįžinėjant iš tėvų tik išvažiavus iš kiemo koja tapo kaip medinė, kaip ne mano. Visas kelias 60km/h. Bet tuo pačiu ir 30km atstume 4 avarinės situacijos. Kitas netrukus nutikimas Jurbarko miškuose. Grįžinėjant po grybavimo viduryje miško kita mašina vos neatsitrenkė į mano. Toje situacijoje likau savotiškas absoliučiai ramus sulėtinto vaizdo stebėtojas. Kažkaip mašinos tuo metu toks vaizdas kad nevairavau. Bendra išvada toks vaizdas tarsi kažkas formuoja neigiamų įvykių seką o kažkas kitas išsukinėja iš keblios padėties. Tiesa atsigavus iš komos o tai įvyko iš karto kai tik buvau apiformintas guldyti palatą ir transportavimo metu kūno valdymas buvo gražintas. Bet po poros dienų jau klinikose trūko apendicitas. Nors prieš tai buvo atlikti visi tyrimai jokių sutrikimų nerasta. Idealiai funkcionuojantis kūnas. Bet čia jau psichologė pakišo mintį kas būtų jei nebūčiau paguldytas. Tiesiog elementariai numiręs nes atostogavau  ir buvau vienas namuose. Skausmas nebuvo didelis kad kreipčiausi į medikus. Visai suprantu tą mintį "taip reikia". O su tą kita mintimi bendraujant ir noro išpildymas atrodė tai. Viskas vyko klausos aprėpiamame lauke. Visai šalia ligonis keikė gydytojus ir nesileido suleisti vaistų. Gydytojai taip pat jo atžvilgiu buvo grubūs. Toliau kiek suprantu seselės keikė kitą kuri vėlavo. Dvi netoliese besikalbančios lankytojos keikė mediciną priekaištavo gydytojams. Ir bendrai toks chaoso fonas. Bendraujant su tą kita mintimi jau visai normaliai apsipratęs klausiu "ar galima padaryti taip kad baigtųsi šitas chaosas, pykčiai". Atsakymas "taip", "tai sutvarkyk viską", "gerai". Ir akimirksniu žmogus šalia nusiramina, sutinka leistis vaistus, gydytojai jo atžvilgiu labai malonūs. Tos seselės dėl vėluojančios sako gal jai kokia bėda, padirbsim ilgiau nieko čia baisaus. Lankytojos pradeda kalbėti teigiamus dalykus apie mediciną. Ir bendrai viskas savotiškai nurimsta. Toks vaizdas gautas klausos pagalba. Jokie vaistai dar nebuvo naudoti. Atsiprašau kad gan daug prirašiau ir gal ne į temą
Supratau. Žvelgiant iš šono, tai ką papasakojote gali būti paaiškinama tuo kaip smegenys pradeda veikti, kai iškyla ekstremalios situacijos. Laikas atrodo sulėtėja, pojūčiai pasidaro daug aštresni, atmintis tam kartui pagerėja, pasąmonė pradeda teikti signalus, kurie pasireiškia kaip intuicija, nuojauta. Smegenys yra sudėtingas organas, ir jų veikimas tikrai nėra pilnai suprastas - tiesiog galim stebėti ką jūs ir kiti žmonės pajaučiate tokiose situacijose.
Pagal mane intuicija ir yra ryšys su savo ne materialia pora kuri prieina prie žymiai daugiau informacijos. Vieni ją turi kiti ne, nes neturi ne materialios poros. Pvz kad ir tų 4 avarinių situacijų atveju nerealu kad mano protas kažkokiu stebuklingu būdu sugebėtų matyti besiklostančius įvykius priekyje. Tuo labiau jokios analogiškos patirties. Jei kas ir būna panašiai tai būna vieną kartą. Kažkas turi matyti bendrą vaizdą ir koreguoti šio kūno darbą. Šiaip medikai normaliai moka šalinti tik pasekmes. Pvz paklausus kodėl man trūko apendicitas atsakymas buvo mes nežinom. Net teko vos ne susipykti dėl vaistų naudojimo, nes komos būklė pasirodo neištinka pakartotinai tik 25 procentus tai patyrusiu. Įdomi statistika iš psichiatrų. Prirašė kažkokių siaubo vaistų kurie tiesiog keičia sąmonę. Atsisakiau sakydamas ir žinodamas kad manęs tai neištiks pakartotinai. Nes tiesiog žinau visą veikimo mechanizmą. Jau du metai ir jokių problemų, nes tam nėra jokio pagrindo.
161 klausimų
400 atsakymų
705 komentarų
877 vartotojų