Neurofiziologija ir religija. Ar gali būti, jog ateistai paprasčiausiai nesupranta religijos? (video)

Question

Video: http://science.discovery.com/tv-shows/through-the-wormhole/videos/your-brain-on-prayer.htm#mkcpgn=fb11

Prieš gerą šimtmetį analitinės psichologijos pradininkas Karlas Gustavas Jungas pradėjo religijų tyrimus, kurie rėmėsi prielaida, kad nors ir nežinome ar už mūsų psichinių potyrių stovi realus Dievas/dievybės/būtybės, tačiau patys religiniai potyriai (angelų, demonų regėjimas, Šventosios Dvasios patyrimas) yra psichiškai tikri. Jo metodas rėmesi išplėstine empirijos samprata, kur "emipriniais duomenimis" jis laikė bet kokį žmogaus psichinį išgyvenimą. Tokiu būdu gilindamasis į savo ir savo pacientų psichiką, analizuodamas sapnus ir religinius tekstus jis sukūrė gana kontraversišką teoriją, kuri  davė ir apčiuopiamų vaisių: archetipų teoriją, psichologinių kompleksų teoriją ir t.t.. Jo eksperimentai su sava psichika privedė prie to, jog galų gale jis pats ėmė regėti demonus ir girdėti sirenų balsus.

Dabar neurofiziologijos tyrimai patvirtino Jungo hipotezę: iš tiesų psichikos lygmeniu religiniai potyriai yra tikri. Kai žmonės sako bendraujantys su Dievu, jų smegenys iš tiesų veikia tokiu būdu, tarsi jie bendrautų su asmeniu, kai jie sako regintys vaizdinius, jų smegenys iš tiesų rodo, jog jie mato vaizdinius.

Tuo tarpu ateistų smegenų tyrimai rodo, jog jie negali pakartoti tokios pačios smegenų veiklos, kitaip tariant, jie nesurpranta kas yra Dievas, angelai/demonai arba kaip atliekama meditacija. 

Nors šie tyrimai neliečia ontologinio klausimo, ar šios dalykai egizistuoja nepriklausomai nuo mūsų sąmonės, tačiau jie įrodo, jog jie egzistuoja bent jau mūsų sąmonėje. 

Todėl kyla logiškas klausimas, ar jums neatrodo, jog ateistų egzistavimas yra susijęs su paprasčiausiu ateistų negebėjimu suprasti religijos? Galbūt ateizmas kaip fenomenas plinta visuomenėje tik todėl, kad dvasininkai ir tikybos mokytojai nesugeba normaliai supažindinti žmogaus su pagrindinėmis tikėjimo doktrinomis? 

Galima kelti dar radikalesnį klausimą: ar ateizmas gali būti įgimta neurofiziologinė deviacija, neleidžianti suprasti pagrindinės populiacijos praktikų? Žinoma, į šį klausimą turbūt niekas iš mūsų nenorėtų atsakyti teigiamai, nes tada būtų pažeisti tiek vakarietiško ateizmo, tiek krikščionybės pamatai.

Answer 1

Daug daug rasliavos, bet gal man pavyks  tai paneigti vienu vieninteliu sakiniu : Tas pats vyksta ir vaikams "bendraujant" su isivaizduojamais draugais.

Answer 2

Kaip neatkartojimas tam tikro smegenų aktyvumo paterno yra susijęs su supratimu/nesupratimu? Tiesą sakant, niekaip. Įdomi spekuliacija, bet visiškai be pagrindo. Be to tyrime nieko nesakoma apie tai, kad tokia būsena įgimta/neįgimta.

Answer 3

Galbūt priešingai, ateistai netiki Dievu, todėl nesugeba su juo "bendrauti", ir todėl jų smegenys neįsivaizduoja esą su kažkuo bendraujančios? Nes juk natūralu, kad jei netiki dievais, tai nepavyks ir patirti religinių pojūčių, susietų su dievais.

Tai būtų kaip ir teisinga, kad ateistai yra ateistai todėl, kad dvasininkai ir tikybos mokytojai nesugebėjo jiems tinkamai praplauti smegenų. Jei gerai supratau klausimą.

Comments

Nesuprantu, kodėl sakote "galbūt priešingai". Žinoma, judeokrikščioniškos religijos pagrindas - tikėjimas, todėl netikintysis negali pažinti Dievo. Tačiau, turi tam tikras išankstines sąlygas: 1. Turi būti tikėjimo objektas, t.y. tam tikras apreiškimas; 2. Žmogus turi žinoti, kad toks apreiškimas egzistuoja; 3. Žmogus turi žinoti, ko siekti (ignoti nulla cupido). Juk kaip žmogus gali rasti, jei nežino ko ieško?

Tuo paremta idėja, jog pagonių tautos negali savarankiškai priimti judeokrikščioniško tikėjimo, nes neturi apreiškimo, tačiau jos gali nujausti abstraktaus Dievo buvimą (kaip tai darė pagonių filosofai).

"Sąmoningas" ateizmas būtų pasirinkimas netikėti žinant apie apreiškimą ir žinant kur yra nukreipiama intencija. Ir sąmoningai atsisakyti to, kas yra duota. Tuo tarpu ateizmas nežinant, kas yra apreiškimas ir į ką tiki vieni ar kiti žmonės yra ne kas kita, kaip arba nežinojimas, arba puikybė.

Neurofiziologijos tyrimai gi rodo, jog ateistų mąstymas tapatus pagonių, kuriems yra nepasiekiami religiniai sąmonės turiniai, nes nežino, į ką yra tikima.

Kitaip tariant, krikščionis gali maldos būdu praktikuoti tam tikrą sąmonės veiklą, bet gali jos ir nepraktikuoti (laisvas pasirinkimas), o ateistas negali jos praktikuoti, nes nežino kaip tai daryti.

---

Labai teisingos trys tikėjimo sąlygos, tik antrame punkte žodį „žinoti“ reikėtų pakeisti į „tikėti“. Jos, beje, labai gerai paaiškina, kodėl ateistai netiki. Juk kad žmogus tikėtų, jam turi parodyta, į ką ir kaip tikėti. Tai paprastai daro bažnyčia (ar kita religinė institucija) arba kiti tikintieji. Jeigu žmogui tai nėra parodoma arba jis tuo paprasčiausiai nepatiki, krikščioniu ar kitos religijos šalininku jis netaps.

---

Priminsiu, kad čia ateistai atsako į klausimus. Jei kažkur nesutinkate su ateistiniu požiūriu, visuomet galite susikurti savo puslapį ir jame atsakinėti į klausimus savaip. Jei norite populiarinti kažkokią savo ideologiją, visada galite susikurti savo puslapį ir jį naudoti.

Answer 4

Klausime paminėtame neurofiziologiniame tyrime buvo tyrinėjama žmogaus smegenų veikla ir nustatyta, kad religiniai potyriai pasireiškia tam tikrų smegenų zonų veiklos suaktyvėjimu - elektromagnetinės veiklos padidėjimu ir didesniu kraujo aprūpinimu. Todėl tikėjimo patirtis yra reali neurofiziologiniu aspektu. Tačiau šis tyrimas nepasako ar Dievas į kurį tikima yra realus ar ne. Būtų galima laisvai suorganizuoti tyrimą, kuriame žmogus įtikėtų į kokią nors išgalvotą dievybę ir pradėtų jai melstis. Greičiausiai aktyvuotųsi tos pačios smegenų sritys kaip ir egzistuojančių religijų žmonėms. Toli ieškoti nereikia - neurofiziologai nustatė, kad Apple kompanijos produktai sukuria panašias patirtis (sujaudina tas pačias smegenų sritis) kaip ir religija. Taigi, kas yra realu galvoje, tas nebūtinai yra realu objektyviojoje realybėje.

Tame pačiame klausėjo nurodytame puslapyje yra ir kitas video - "Meaning in White Noise", kuriame rodoma kaip mokslininkai nustatė, kad smegenys yra linkusios sukurti prasmę reiškiniams, kurių jos negali kontroliuoti. Tai galėtų paaiškinti kaip ir kodėl atsirado religijos.

Taigi, atsakant į klausimą, ateistai egzistuoja ne todėl, kad jie nesupranta religijos, bet todėl, kad jie religijos nelaiko teisinga, nemano, kad egzistuoja Dievas. Ateistai į religijos ir Dievo fenomenus žiūri iš mokslinio taško kaip į istoriškai susiklosčiusias visuomenės tradicijas.

Dabar dėl jūsų radikalesnio klausimo:

Visų pirma kas yra deviacija (nukrypimas)? Visi žmonės esame skirtingi ir jei taip matuosime esame mažuma pagal vieną ar kitą kriterijų. Pvz. krikščionių religija nors ir yra didžiausia religija pasaulyje, bet į ją tiki mažuma (apie trečdalis) pasaulio gyventojų. Kitas pavyzdys - lietuviai kaip tauta taip pat sudaro mažumą pasaulio gyventojų. Labai greitai galima atrasti savybes pagal kurias kiekvieną žmogų būtų galima pavadinti deviacija nuo daugumos. Kas nusprendžia kas yra norma? Jei kurioje nors šalyje ateistų būtų dauguma (tokių šalių yra), tai ar tikinčiuosius būtų galima pavadinti deviacija nuo daugumos? Kitas dalykas, ar nukrypimas yra žalingas ar naudingas? Pvz. nustatyta, kad ateistai būna protingesni nei likusi visuomenės dalis. Taigi žmonių skirstymas į įvairias kategorijas leidžia mūsų smegenims supaprastinti realų pasaulį, bet iš esmės yra neteisingas.

Antras dalykas yra tai, kad tikėjimas ar netikėjimas nėra įgimti reiškiniai. Žmonės turi įgimtą sąvybę tikėti, bet vaikų smegenys yra plastiškos ir įvairūs įvykiai nulemia ar vaikas bus tikintis ar netikintis. Žmonių polinkis į tikėjimą pasireiškia ne vien per tikėjimą į religijas, bet (kaip buvo parodyta dalyje "Meaning in White Noise") ir paprasčiausiam prasmės suteikimui beprasmiams, nekontroliuojamiems dalykams. Ateistai taip pat gali turėti išlaikytą panašų polinkį, nes ateistai, nors netikintys į Dievą, gali pilnai tikėti į vaiduoklius ar pomirtinį gyvenimą.

Answer 5

Aš suprantu, kas yra dievas, angelai ir demonai. Taip pat sugebu medituoti, patirti religines patirtis, ir regėti vaizdinius. Ir esu ateistas.
Dievas ir religingumas tėra patirčių interpretacija, o ne jų natūrali ir vienintelė išvada.

Answer 6

Religingumo bei asmenybės bruožų sąsajos yra aptinkamos, todėl tikrai racionalu kalbėti apie religingumo ir fiziologijos ryšius. Kokie genai mus padaro ateistais ar religiniais fanatikais? Tikėkimės, jog šis klausimas bus atsakytas. Tačiau, ar ateizmas yra deviacija nuo normos? Tikriausiai, kad ne. Ir šią poziciją mėginčiau grįsti evoliuciškai, aiškinant ateizmą, kaip vieną iš efektų, kylančių dėl įvairių adaptacijų.

Tyrimai rodo, jog ateistai iš esmės pasižymi didesniu intelektu (šiuo klausimu vyksta karštos diskusijos, tačiau duomenys nenuginčijamai rodo esant šioms sąsajoms). Ateistai yra liberalesni savo pažiūromis. Ateistai yra labiau linkę į individualizmą. Evoliuciniam psichologui visa tai sufleruoja esant tendencijai - ateizmas galimai yra adaptacijų, leidžiančių savarankiškiau (be autoritetų klausymo bei bendruomenės pritarimo) pragyventi pasekmė. Kai kuriems žmonėms nereikia autoritarinės figūros, kuri juos valdytų, kai kurie žmonės sugeba prasisukti patys. Galbūt adaptacijos, nulėmusios šiuos gebėjimus, taip pat nulėmė ir ateizmą - kaip autoriteto nepaisymą esant didesniam savarankiškumui.

Žinoma, šis atsakymas toli gražu nėra vienintelis ar absoliučiai teisingas, tačiau jis leidžia pažvelgti į ateizmą kitų kampu, nors ir žvelgiant į jį kaip fiziologijos nulemtą reiškinį, kaip klausimo autorius ir siūlo.