Iš esmės pritariu straipsnio mintims. Mokslas negali paneigti dievo egzistavimo galimybės, bet jis gali paneigti tam tikrus religinius teiginius. Pagal šiuolaikines žinias, jei dievas ir yra, tai jis nieko nedaro. Kaži ar daug tikinčiųjų tiki būtent į tokį dievą. Tačiau religijoms nėra būtinas mokslo patvirtinimas, kad jos atstovauja mokslinę tiesą. Jos gyvuoja ir be to.
Mokslas ir religija veikia skirtingais būdais ir skirtingose srityse, mokslas aprašo tai kas yra, o religija nurodo kaip turėtų būti, ar kaip žmonės turėtų elgtis. Kai religija bando aprašyti tai kas yra ar kas buvo, mokslas jau gali prieštarauti, nes tokias atvejais galima empiriškai (stebėjimais) nustatyti tiesą. Pvz. jei religija sako, kad pasaulis buvo sutvertas per 6 dienas, tai mokslas tam prieštarauja. Kitoje srityje - kaip turėtų būti - mokslas yra neutralus. Bet jis gali nustatyti kas žmogui ar visuomenei yra gerai, o kas blogai (jei gėrumą ir blogumą apibrėšime mokslinėmis sąvokomis). Va čia ir ateina šiuolaikinė pasaulietinė pasaulėžiūra, kuri remiasi mokslu, o ne religija, tam kad atsakytų į klausimus - kaip turėtų būti. Ši pasaulėžiūra nuolat vystosi ir atrandamos vis kitos konfliktų su religija sritys. Pvz. šiuo metu labai populiari sritis - homoseksualumas.
Klausimas, ar gali vienas žmogus kartu būti ir mokslininkas ir tikintysis. Atsakymas į tai yra - gali, nes net 10% JAV mokslo akademijos atstovų yra tikintieji. Žmogaus smegenys yra pajėgios talpinti kartu dvi idėjas, kurios yra tarpusavyje prieštaraujančios. Tiesiog žmogus sugeba diferencijuoti kur taikyti vieną principą, o kur kitą. Kartu reikia paminėti, kad kuo labiau išsilavinęs žmogus, tuo jo tikėjimas yra nuosaikesnis, linkęs religines tiesas daugiau traktuoti perkeline prasme.
Taigi, mano atsakymas būtų - ten kur mokslas ir religija bando paaiškinti tuos pačius dalykus, bet skirtingais būdais, ten jie vienas kitam prieštarauja. Yra sričių, kur mokslo ir religijos pozicijos sutampa. Kitose srityse jie yra neutralūs vienas kitam.