Ši moralės ir teisės norma atsirado per žmogaus biologinę ir socialinę evoliuciją.
Visų pirma, žmonės dauginasi retai, atsiveda mažai palikuonių ir palikuonims subręsti reikia labai ilgo laiko. Todėl jei agresija tarp žmonių būtų labiau paplitusi, tai mes būtume išnaikinę vieni kitus. Galima pasakyti kitaip - tos žmonių grupės, kurios buvo per nelyg agresyvios, neišgyveno ir neperdavė savo genų. Todėl mums atrodo tiesiog keista kaip galima žudyti kitą žmogų. Netgi kalbėjimas apie tai kelia neigiamas emocijas.
Per visą savo socialinę evoliuciją žmonės gyveno mažesnėmis ar didesnėmis grupelėmis, todėl sąmonėje susiformavo žmonių skirstymas į savus ir svetimus. Tarp šių grupių pastoviai vykdavo susirėmimai, kurie dažnai baigdavosi nužudymais. Todėl svetimi žmonės iš karto asocijuodavosi su grėsme būti nužudytais ir tapo priešais. Ir kuo priešas į tave nepanašesnis, tuo jis grėsmingesnis. Deja šis principas išliko iki šių dienų ir vis dar valdo žmonijos civilizaciją. Šiais laikais žmonės gyvena hierarchinių lygių grupėmis - šeima, giminė, bendruomenė, regionas, šalis - pagal kurias jis išskiria savus ir svetimus žmones. Kuo toliau hierarchijoje žmogus tampa svetimu, tuo lengviau žmogus gali nužudyti ir/ar tuo mažiau pergyvenama dėl žmogaus mirties. Geriausias to pavyzdys yra savų kareivių garbinimas ir priešų niekinimas ar bent jau abejingumas.
Taigi, moralės norma iš tikro sako - negalima žudyti SAVŲ žmonių. Dažnai šis aspektas yra praleidžiamas veidmainiškai nutylint.
Tikintieji šią moralės normą bando kildinti iš Dievo ir kartu bando ją suabsoliutinti. Tačiau pačiuose šventuosiuose raštuose yra aprašyta ir religijų istorijoje yra žinoma daug atvejų, kai žudomi kitos religijos, tautybės ar net atrodytų nežymiai nusikaltę asmenys. Todėl toks kildinimas yra neteisingas ir veidmainiškas. Religijos tik įvedė dar vieną būdą skirstyti žmones į savus ir svetimus - žmogus tiki į tavo Dievą arba netiki.