1) Kuo skiriasi tikėjimas ir žinojimas? 2) Koks yra skirtumas tarp tikėjimo, pavyzdžiui, angelais (hebr. malach - jėga, tam tikra dvasinė, nemateriali jėga, veikianti žmogų; ikonografijoje dažnai vaizduojama kaip žmogus su sparnais, nors iš tikro, savaime suprantma, bekūnė būtybė negali taip atrodyti, nes nėra materiali, ji neatrodo niekaip, tai tik alegorija) nuo tikėjimo fizikinėmis jėgomis? Juk tiek vienų, tiek kitų tiesiogiai nestebime, stebime tik jų veikimą (fizikinės jėgos veikimą stebime kad ir stumdami pieštuką, tačiau pačios jėgos nematome, lygiai taip pat angelas, kurį Jungas apibūdino kaip iš pasąmonės gelmės išnyrančią psichinę jėgą, negali būti stebimas tiesiogiai, tačiau gali būti stebimas jo veikimas - tiek per neurofiziologinius koreliatus, tiek per besikeičiantį patį žmogaus elgiasį).

3) Ar fizikos dėsnių išmanymas yra tikėjimas, ar žinojimas? Juk niekas neatliko begalinio bandymų skaičiaus, jog įsitikintų, kad fizikos dėsniai veikia būtinuoju būdu ir visada. Kaip apskaičiuojama matematinė tikimybė to, kad, pavyzdžiui, gravitacijos dėsniai suveiks eksperimento metu? 4) Jei mes tikime dėsniais ir jėgomis tik dėl pratkinio naudingumo, tai kur vieta žinojimui?
paklausė 2012 Geg 4 anonimas

4 Atsakymų

+2 balsų
Tikėjimas tai pritarimas teiginiams nepagrįstiems faktais.

Fizikinių jėgų mes nematome, nes jos veikia subatominiame, elektriniame, elektromagnetiniame ar magnetiniame lygyje, tačiau, kaip minėjai, galime matyti, išmatuoti, bei kontruliuojamais tyrimais patikrinti jų veikimą bei įtaką materialiems objektams. Tuo tarpu angelai, kaip tu juos įvardinai esant nematerialia jėga, niekaip patikrinti negalime bei, labai patogiai, tos jėgos poveikį "pajaučia" tik išskirtiniai žmonės.
atsakytas 2012 Geg 5 Not Relevant
Kas yra faktai?

Kaip iš to, kad kinta fizikiniai dydžiai, plaukia, kad egzistuoja kažkokios nematomos jėgos, keičiančios šiuos dydžius?
fãktas:
1. tikras, nepramanytas įvykis ar reiškinys, tikrybė,
2. vienas iš pagrindų išvadai daryti, duomuo.
šaltinis: http://www.lkz.lt/startas.htm

Iš to, kad kinta fizikiniai dydžiai, TIESIOGIAI išplaukia, kad egzistuoja   jėgos, keičiančios šiuos dydžius. Tiesioginis ryšys patvirtinamas moksliniais atkartojamais eksperimentais :)
"Iš to, kad kinta fizikiniai dydžiai, TIESIOGIAI išplaukia, kad egzistuoja   jėgos"

Kaip čia tiesiogiai išplaukia? Pagal modus ponens ar hipotetinį silogizmą? Yra kažkokia loginė taisyklė pagal kurią išplaukia ar kaip?

Ar čia ne dedukciškai, o indukciškai? Tai čia kuris nors iš Mill'io nurodytų eliminacijos atveju tai įrodo?

Nuo to, kad žodis "TIESIOGIAI" užrašomas didžiosiomis raidėmis, neatsiranda tiesioginis ryšys tarp teiginių :)

Bet aš neišsiknisinėsiu su logika, tiesiog savais žodžiais paaiškinkite, kaip kas iš ko plaukia :)

Dabar dėl fãkto. Jei pvz. Karlas Gustavas Jungas teigė matęs antgamtines būtybes ir tai aprašė tai faktas ar ne? Juk jis tikrai matė, neprasimanė ir panaudojo tai kaip duomenį.

Yra toks klasikinis psichologijos eksperimentas, kai dėstytojas veda paskaitą studentams, tada įbėga grupė kaukėtų nusikaltėlių-aktorių, pradeda į visas puses šaudyti automatais, išsitempia dėstytoją, tada kiekvienas studentas atskirai apklausiamas apie įvykį ir kiekvienas visiškai skirtingai jį atpasakoja. Tai klausimas toks: kuris iš žmonių disponuoja faktais, jei jie visi tikrai matė įvykį, jį atpasakoja nemeluodami, tačiau jų parodymai - prieštarauja? Ar yra kažkoks nepriklausomas arbitras Dievas, kuris viską matė iš šalies ir pasikonsultuodami su juo nustatome, koks tas faktas tikrai buvo? Na, sakot, Dievo nėra, tai nėra tokio arbitro (o ir tikintys gi su juo nesikonsultuoja tokiais klausimais :)) ), tai man lieka neaišku, kuriuos iš žmonių parodymų galima laikyti faktais, kuriuos - ne?
Kodėl manai, kad parodymus apskritai reikėtų laikyti faktais?
+2 balsų
"Asmuo žino, jei:

1. Jis mano, kad [teiginys];

2. Turi pakankamą pagrindą manyti, kad [teiginys];

3. Tiesa, kad [teiginys]."

Jei kažkuris iš šių kriterijų neišpildomas, žmogus nežino. Tikėjimas iš esmės apsiriboja tik 1 punktu - žmogui pakanka kažką manyti, nesvarbu, ar jis turi pagrindą ir nesvarbu, ar jo teiginys teisingas.

Tikėjimas angelais nuo fizikinių dėsnių ir skiriasi šiuo aspektu. Pirmų atvejų nėra pakankamo pagrindo taip manyti, antru atveju yra. Tokį pagrindą leidžia gauti samprotavimas ir eksperimentai. Mokslas naudoja ne vien indukciją, o ir kitus samprotavimo būdus.

Vienas iš konkrečiai angelų ir fizikinių dėsnių skirtumų yra falsikabilumas. Tikėjimas angelais falsikabilumo nepripažįsta ir į jį neatsižvelgia, dėl ko turi spragą pagrindime. Bet aišku ne visada dalykai, kuriais yra tikima, nėra falsikabilūs.

P. S. Jei jau nėra garantijos, kad nenukrisi nuo žemės į kosmosą, tai angelų buvimo tikimybė turėtų būti arti 0 (jei jau mes taip "kritiškai" vertiname tikimybes).
atsakytas 2012 Bir 8 Dolan
0 balsų
Nemanau, kad prasminga tikėjimą priešpastatyti žinojimui. Geriau laikyt, kad egzistuoja visa tikėjimo pagrįstumo skalė, nuo visiškai nepagrįsto iki labai gerai pagrįsto. Keli pavyzdžiai, didėjančio pagrįstumo tvarka:

* Aš tikiu Spagečių monstru. Nežinau, kodėl.

* Aš tikiu Dievu Jėzumi Kristumi, nes mane taip mokė tėvai nuo vaikystės, ir Biblija apie jį rašo, ir visi aplinkiniai juo tiki, ir valstybė skiria šiai religijai pinigus, ir jo mokymas man patinka, ir iš istorijos žinau kad milijonai žmonių juo neabejojo tūkstančius metų.

* Aš tikiu, kad iš labai aukštai nukritęs tikriausiai užsimušiu, nes taip sako tėvai, tokia išvada plaukia iš mano žinių apie organizmą ir fiziką, ir mano draugas Kęstutis nukritęs užsimušė.

* Tikiu, egzistuoja agurkai, nes pats juos mačiau, čiupinėjau, valgiau, auginu.

 

Žinoma, visa tai yra kažkiek subjektyvu, galbūt kitas žmogus sudėliotų kitokia tvarka.

 

„Žinojimu“ vadinčiau tiesiog tam tikrų žinių, informacijos turėjimą. Pavyzdžiui, turiu žinių, kad kažkada egzistavo toks Jėzus Kristus, vaikščiojęs vandeniu (žinios iš Biblijos ir vietinio kunigo). Turiu žinių, kad kad egzistuoja Australijos žemynas. Turiu žinių, kad rytoj lis. Pirmosiomis netikiu, antrųjų patikimumu esu tikras 100%, trečiosiomis linkęs pasitikėti, bet tvirtai įsitikinsiu tik rytoj. Kai lis arba ne. Realiai beveik visada sakant žinau turima omenyje, kad turiu žinių ir jomis tikiu :)

Žinoma, priklausomai nuo konteksto tikėjimas ir žinojimas gali reikšti ir daugiau įvairių dalykų. Pritaikius šiek tiek nuovokos, nuoširdžiai pabandžius suprasti ką kalbėtojas turi omenyje, jokių problemų nekyla. Apskritai problemos su tikėjimu ir žinojimu kyla tik dviem atvejais: nusifilosofavusiems pseudofilosofams, ir žaidimuose „diskusija“ tarp tikinčiųjų ir ateistų; kuomet bet kokia kaina reikia surinkti diskusijos taškų, tai žodžių per-per-per-interpretavimas nėra žemiausia ką galima nuveikti :)
atsakytas 2012 Geg 23 Sejanus
–1 balsas

Įkeliu straipsnį šia tema, manau, tame yra tiesos pasakyta ir argumentuota. 

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-05-09-lina-sulciene-tikejimas-ir-zinojimas/117053

 

atsakytas 2014 Bir 26 Paul
Perskaičiau straipsnį, bet su juo nesutinku.

Jame įvedamos papildomos sąvokos, kurios šiaip nebūtų reikalingos. Sąvokos "regimi" ir "neregimi" straipsnyje iš tikro reiškia "prievartinis" ir "neprievartinis". Taip, žinojimą galima laikyti prievartiniu, nes žmogus negali žinoti dalykų, kurie yra netiesa. Bet žodis prievartinis, nors ir nešasi neigiamas konotacijas, čia turi tokią pačią prasmę kaip gravitacijos būvimas prievartine - mes negalime pabėgti nuo gravitacijos, ji veikia visur.

Žvelgiant giliau ši priešprieša "žinojimas - prievartinis, tikėjimas - laisvas" yra problematiška. Pavyzdžiui aš negalėčiau tikėti, kad Kalėdų Senelis egzistuoja. Nors aš ir labai norėčiau tuo patikėti, nors aš ir sakyčiau, kad jis egzistuoja, bet giliai širdyje aš iš tikro meluočiau. Taip pat, žmonės vieną ar kitą tikėjimą renkasi ne laisvai. Pavyzdžiui vaikai yra mokomi religijos nuo mažens ir jiems nėra pateikiamos visos religijų alternatyvos, iš kurių jie gali laisvai rinktis, ar visa informacija, į kurią atsižvelgdami jie galėtų laisvai religijos nesirinkti. Todėl tikėjimas nėra laisvas.
158 klausimų
399 atsakymų
702 komentarų
678 vartotojų