Pirmiausia man kliūna žodžiai - "asmeniškai įrodo". Jei nagrinėtume mokslo metodologiją, t.y. principus kaip patvirtinamos mokslinės hipotezės, tai pamatytume, kad ten jokių asmeniškumų nėra. T.y. įrodymas negali būti asmeniškas.
Taigi, jei man asmeniškai kas nors įrodytų, jog toks Dievas, kokį apibrėžėte, egzistuoja, tai pabandyčiau tuos įrodymus pateikti kiek įmanoma daugiau kitų žmonių, ypač mokslininkų, kad jie taip pat išanalizuotų duotus įrodymus. Jei šis įrodymas pasiektų mokslinį konsensusą, kaip bet kuri mokslinė teorija, tai aš irgi ją priimčiau.
Jei ši hipotezė nebūtų moksliškai patvirtinta, tai man kiltų vidinis konfliktas, nes aš turėčiau įsitikinimą, kuris prieštarautų kitų žmonių pasaulio suvokimui. Todėl aš stengčiausi šią prieštaraujančią Dievo idėją atmesti ir priimti moksliškai pagrįstą hipotezę, jei visiškai jos atmesti nepavyktų, tai bandyčiau ją užslopinti, gal sugalvočiau kokį nors kitą paaiškinimą, kuris taip labai neprieštarautų mokslui.
Jei hipotezė būtų patvirtinta, tai mano gyvenimas manau niekaip nepasikeistų (be dar vienos mokslinės teorijos), nes toks Dievas, kokį apibrėžėte, nereikalauja tikėjimo, garbinimo ar kokio kito elgesio iš žmonių. Cituojant Galilėją Galilėjų:
I do not feel obliged to believe that the same God who has endowed us with sense, reason, and intellect has intended us to forgo their use. (angl.)
Aš nesijaučiu įpareigotas patikėti, kad tas pats Dievas, kuris mums davė pojūčius, mąstymą ir intelektą, norėtų, jog mes susilaikytome nuo jų naudojimo. (liet.)