Turėtų būti sunku pripažinti, kad po mirties žmogaus nebelieka.
paklausė 2012 Geg 4 anonimas

4 Atsakymų

+9 balsų
Suvokus, jog egzistuoji tik laikinai, susikoncentruoji į šį vertingą laiką, kol esi gyvas ir stengiesi tą laiką išnaudoti kuo pilnavertiškiau.
atsakytas 2012 Geg 5 Not Relevant
redaguotas 2012 Geg 20 Not Relevant
+5 balsų
Iš esmės gali būti ateistų, tikinčių pomirtiniu gyvenimu ar reinkarnacija, kadangi pats ateizmas nereikalauja galvoti, kad viskas baigiasi mirtimi. Ateizmas yra tik dievo netikėjimas.

Bet asmeniškai manęs visiškai negąsdina mintis, kad po mirties nieko nebus. Tada galima susitelkti į šį gyvenimą ir jį nugyventi prasmingai.
atsakytas 2012 Geg 5 Themis
+3 balsų
Tokia mintis atrodo savaime suprantama ir bent jau man problemos nekelia.

Tiesą sakant, išgyvenčiau vidinį disonansą ir jausčiausi daug prasčiau, jei, turėdamas šių dienų žinias apie žmogaus fiziologiją, tuo pačiu dar manyčiau, jog mano sąmonė ir asmenybė išliks po nervinio audinio mirties.
atsakytas 2012 Geg 7 edvinas
+1 balsas
Žinoma, suvokimas, kad vieną dieną mano sąmonės nebeliks truputį liūdina. Bet kokį mes turime pasirinkimą? Išsigalvoti pasakas apie pomirtinį gyvenimą, ir iš visų jėgų stengtis jomis patikėti? Gal ne, ačiū.

Mane truputį guodžia mintis, kad iki gimimo manęs taip pat nebuvo. Ir tikrai nepamenu kad visi tie milijardai metų neegzistavimo būtų buvę labai jau nemalonūs :)
atsakytas 2012 Geg 15 Vilius Normantas
161 klausimų
400 atsakymų
705 komentarų
877 vartotojų