Kaip ateistai susidoroja su mintimi, kad po mirties žmogaus nebelieka?

Question

Turėtų būti sunku pripažinti, kad po mirties žmogaus nebelieka.

Answer 1

Suvokus, jog egzistuoji tik laikinai, susikoncentruoji į šį vertingą laiką, kol esi gyvas ir stengiesi tą laiką išnaudoti kuo pilnavertiškiau.

Answer 2

Iš esmės gali būti ateistų, tikinčių pomirtiniu gyvenimu ar reinkarnacija, kadangi pats ateizmas nereikalauja galvoti, kad viskas baigiasi mirtimi. Ateizmas yra tik dievo netikėjimas.

Bet asmeniškai manęs visiškai negąsdina mintis, kad po mirties nieko nebus. Tada galima susitelkti į šį gyvenimą ir jį nugyventi prasmingai.

Answer 3

Tokia mintis atrodo savaime suprantama ir bent jau man problemos nekelia.

Tiesą sakant, išgyvenčiau vidinį disonansą ir jausčiausi daug prasčiau, jei, turėdamas šių dienų žinias apie žmogaus fiziologiją, tuo pačiu dar manyčiau, jog mano sąmonė ir asmenybė išliks po nervinio audinio mirties.

Answer 4

Žinoma, suvokimas, kad vieną dieną mano sąmonės nebeliks truputį liūdina. Bet kokį mes turime pasirinkimą? Išsigalvoti pasakas apie pomirtinį gyvenimą, ir iš visų jėgų stengtis jomis patikėti? Gal ne, ačiū.

Mane truputį guodžia mintis, kad iki gimimo manęs taip pat nebuvo. Ir tikrai nepamenu kad visi tie milijardai metų neegzistavimo būtų buvę labai jau nemalonūs :)