Question

Ar manai, kad po mirties nieko nėra? Kad žmogus tiesiog gyvena, kad tik gyventų? Po mirties žmogus tiesiog išnyksta? Manau, kad žmogus yra unikalus ir tikrai yra kažkas daugiau, ko galbūt mes nežinome.

Answer 1

Taip, aš manau, kad po mirties nieko nėra. Paprasčiausiai nėra pakankamų įrodymų, kurie leistų mums manyti kitaip. Taip pat pomirtinio gyvenimo koncepcija daugiau klausimų iškelia negu atsako. Štai keletas jų:

• Jei pomirtinis gyvenimas egzistuoja, tai neįrodo Dievo egzistavimo. Mažų mažiausiai ten gali viešpatauti velnias, ar kokie graikų dievai.
• Jei pomirtinis gyvenimas yra amžinas ir mes gauname amžiną nuosprendį už mūsų trumpalaikio gyvenimo nuodėmes ar nuopelnus. Aš manau, kad tai yra neteisinga. Čia panašiai kaip už pavogtą vištą būtų skiriama mirties bausmė. 
• Jei pomirtiniame gyvenime mes nebeturėsime savo kūnų, tai daugelis gyvenimo dalykų nebeteks prasmės. Mes nebebūsime tie patys asmenys, kurie gyveno žemėje, tai kodėl mes turėtume būti ribojami ankstesnio gyvenimo?
• Apie ką mes amžinai bendrausime su savo artimaisiais? Juk nebebus mus suartinančių dalykų - problemų ir šeimyninių džiaugsmų. 
• Kaip gali kentėti pragare, jei nebeturi fizinio kūno? Skausmas tai yra biologinis impulsas. Manau didžiausia kančia tada būtų nuobodulys, bet tai galioja ir pragarui ir dangui. Dangui gal net labiau.
• Amžinas Dievo garbinimas danguje man atrodo kaip dalyvavimas diktatoriaus garbinimo ceremonijoje Šiaurės Korėjoje. Skirtumas tas, kad korėjiečiai gali nuo to pabėgti numirdami, o danguje žmonės negalės pabėgti.
• Aš manau, kad žmonės iš tikro netiki, kad dangus egzistuoja. Nes jei egzistuotų, tai kas juos sustabdytų nuo priešlaikinio patekimo į dangų? Tai skamba žiauriai, bet tai yra logiška išvada. Krikščionybė apeina šią loginę problemą išskirtinai uždrausdama savižudybes. Bet tai yra tik vėlesnis pataisymas, kai atsirado sektos, kurios kaip tik ir siūlė greitą patekimą į dangų nusižudanti.

Žmogus yra unikalus ir daug ko mes apie jį nežinome, sutinku. Tačiau žmogaus mirtingumas kaip tik yra tai kas padaro gyvenimą žaviu ir vertingu. Tai leidžia mums suvokti, kad mes kiekvienas galime susikurti savo gyvenimą tokį kokio norime. O ne, gyventi dėl kažkokio kosminio tikslo, kurio egzistavimas, moralumas ir vidinė logika kelia daug klausimų.

Answer 2

Salomėja,

Po mirties žmogus nustoja egzistuoti, sustojus kūno funkcionavimui sustoja ir suvokimas.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad gyvenimas neturi prasmės ir žmogus gyvena tik tam, kad gyventų; tai reiškia, kad žmogus yra laisvas pats pasirinkti savo gyvenimo prasmę.

Yra daug dalykų, kurių mes nežinome, tačiau dėl pomirtinio gyvenimo debatų nekyla, - jo nėra. Be abejonės žmogus yra unikalus, tačiau balandžiai su skruzdėmis - taip pat unikalūs.

Answer 3

Nesuprantu kas keisto tame, kad žmogus po mirties kaip asmenybė išnyksta? Juk jus neatsimenate savęs net kūdikystėje. Juo labiau iki gimimo.  Suprantama , kad gyventi įprantama. Vakare mes užmiegame, ryte pabundame, kartais sujaudinti mūsų naktinės smegenų veiklos.   Iš kur tokie sapnai?  Daugelis žmonių  net neįtaria, kad jie sugeba fantazuoti. Kai kas laiko save griežtais realistais ir nemėgsta fantazijų. Juo labiau jie būna nustebinti jų smegenų "pokštais" .  

Mes įpratę gyventi. Vienaip ar kitaip mastyti , vykdyti  gamtos reikalus, paklusti instinktams.  Savo esme mes gyvūnai. Nieko neunikalus, išskyrus išvystytą gebėjimą mastyti, suvokti, dirbti.  Bet ateina valanda , kai visa tai baigęsi. užgesta sąmonė, smegenys galutinai nustoja veikti.  

Tai gal ne taip ir blogai.  Juk mirštantis  nervinasi dėl tuščiai praleisto gyvenimo ir t.t.   Bet su mirtimi , viskas išnyksta. Ir tos tuštumos ir tamsos , netgi nesuvoki.

O visos vizijos apie tunelius, rausvus angelus ir tt.  visa tai   "sapnai".  Žmonės pabuvoję klinikinėje "mirtyje"  niekad nebuvo mirę. Mirę jau nieko nepasakoja, nes jų paprasčiausiai nėra.

Answer 4

Po mirties žmogaus sąmonė (jeigu labai nori, vadink kaip nori, kad ir "siela") išnyksta.

Žmogaus samonė ir savęs suvokimas yra smegenų veiklos padarinys. Veikiant smegenis (pvz. sužalojant, pervargstant, vartojant alkoholį, narkotikus, vaistus, kavą, užmiegant) keičiasi ir žmogaus sąmonė. Nustojus veikti smegenims žmogaus sąmonė paprasčiausiai išnyksta, nes nebeveikia ją palaikantis "prietaisas". Galim paprasčiausiai tai palyginti su nebeįjungiamai sulūžusiu kompiuteriu - kompiuteris sulūžo, tad ir kompiuterio skaičiavimai išnyko.

Ar žmogus gyvena, kad tik gyventų?

Tai labiau klausimas apie gyenimo prasmę ir aš nematau, kaip kažkoks pomirtinis dalykas padėtų atsakyti į gyvenimo prasmės klausimą. Ar krikščionybėje, žmogus gyvena tik tam, kad pakliūtų į rojų (beprasmis gyvenimas visiems nepakliusiems į rojų)? Ar reinkarnacijoje žmogus gyvena tik tam, kad persikūnytų? 

Žmogus yra socialinė būtybė, mums rūpi ir artimieji, ir giminės ir net visiškai svetimi žmonės ir netgi kitų rūšių gyvūnai. Tad bent jau aš gyvenu ne vien, kad gyvenčiau, bet darau kiek išgalės išneša, kad ir mano šeima gyventų kuo geriau, ir kad pasaulis būtų aiškesnis ir geresnis.