Šis klausimas sunkus daugeliu prasmių. Viena iš to priežasčių yra tai, kad jame yra sudėtas daugiau nei vienas klausimas:
- Ar tėvai aukoja gyvenimą augindami vaikus?
- Ar neįgalus vaikas yra mažiau vertingas už sveiką vaiką?
- Ką daryti jei auginti tokį vaiką yra per sunku?
- Ar neaukojant savo gyvenimo prarandamas vaiko gyvenimas?
- Ar pasirinkimas priklauso nuo to ką liepia bažnyčia ar ką siūlo pasaulietiškumas?
- Ar išorinės aplinkybės tiesiogiai lemia jūsų vidinę būseną?
- Ką aš daryčiau jei atsidurčiau tokioje situacijoje?
Pabandysiu į kiekvieną šių detalesnių klausimų atsakyti atskirai.
Ar tėvai aukoja gyvenimą augindami vaikus?
Trumpai pasakius - taip, tėvai jį aukoja. Mamos ir tėčiai dažnai turi atsisakyti savo laisvalaikio, atostogų, draugų ir galų galiausiai galbūt savo svajonių. Pavyzdžiui jei norėjai būti balerina, bet tapai nėščia, tai greičiausiai gausi padaryti pertrauką savo karjeroje. Ir gali būti kad ta karjera bus sustabdyta visam laikui. Vyrams ši įtaka gal ir mažesnė, bet jie tokiu atveju dažniausiai prisiima šeimos išlaikytojo rolę, ir galbūt atsisako rizikingesnių projektų, kuriems reikia daugiau pastangų, užstringa darbuose kuriuose mažesnė rizika bet taip pat mažesnės tobulėjimo galimybės. Iš kitos pusės turint vaikus atsiranda atsakomybė ir motyvacija, kuri priverčia mus nuversti kalnus.
Bet ar tai yra aukojimasis? Nes viena iš gyvybės varomųjų jėgų yra palikuonių išauginimas. Ir mes tai darome dėl savo naudos, arba bent jau genai ir instinktai mums taip "liepia". Tokiu atveju galime sakyti kad mūsų genai veikia prieš mūsų asmenį su tikslu kad Pasaulyje būtų daugiau tų genų kopijų.
Ar neįgalus vaikas yra mažiau vertingas už sveiką vaiką?
Tai labai priklauso nuo negalios. Jei vaikui sunku judėti ar sunku susigaudyti erdvėje, tai jis reikalaus daug daugiau priežiūros. Jei tai yra nesudėtingas neįgalumas, tai bus kaip vaiko išskirtinumas. Aš sutinku, kad darbo su tokiu vaiku bus daugiau, o "naudos" mažiau, tačiau negalime to vertinti vien tik per utilitaristinę (pagrįsta nauda) filosofiją. Kai kuriuos dalykus mes darome ne optimaliai, dėl malonumo, dėl to kad taip reikia, o kitus darome visai be tikslo. Pavyzdžiui, budistai vienuoliai kuria įmantriausias mandalas iš smėlio, kurioms sukurti sugaišta savaites laiko, o po to jas iš karto sunaikina, taip pabrėždami mūsų visų laikinumą ir mūsų darbų bergždumą.
Ką daryti jei auginti tokį vaiką yra per sunku?
Jei auginant neįgalų vaiką gyvenimas pasidaro nepakeliamas, tokiu atveju yra aiški problema ir ją reikia spręsti. Tokiu atveju visuomenė turėtų padėti auginti vaiką suteikiant geresnes sąlygas. Jei mama ir tėtis nėštumo metu papildomai nepadidino rizikos, tai jie yra nekalti. Vaikai gimsta neįgalūs atsitiktinai, o įvairūs įvykiai, kurie įtakoja neįgalumą po to, taip pat dažnai įvyksta atsitiktinai. Todėl visuomenė turėtų padėti tokioms šeimoms.
Be fizinio sunkumo daug sunkesnė yra psichologinė našta. Nes reikia pastoviai būti su vaiku, negalima pailsėti, paskirti laiko sau. Tokiu atveju labai svarbus kitų šeimos narių, o galiausiai ir pačio vaiko (kai jis paauga), palaikymas.
Ar neaukojant savo gyvenimo prarandamas vaiko gyvenimas?
Jei auginti neįgalų vaiką yra per sunku, o visuomenė pakankamai nepadeda, tai aš visai suprantu žmones, kurie atsisako savo vaikų. Pirma reakcija yra smerkti tokius žmones, tačiau jei mes kiekvienas įsigilintume į situaciją ir galų gale pagyventume tėvų vietoje, tai suprastume tokio poelgio motyvus ir nesmerktume.
Vaiko gyvenimas tokiu atveju nėra prarandamas. Gyvenimo kokybė pablogėtų bet tikėkimės kad užaugęs jis suvoktų jog tėvams buvo tiesiog per sunku.
Ar pasirinkimas priklauso nuo to ką liepia bažnyčia ar ką siūlo pasaulietiškumas?
Kiek suprantu bažnyčia turi labai aiškų atsakymą šiuo klausimu - tėvai turi aukotis. Likusi visuomenės dalis, kuri gyvena pagal pasaulietiškus (ateistiškus) principus, leidžia sprendimą priimti patiems tėvams.
Ar išorinės aplinkybės tiesiogiai lemia jūsų vidinę būseną?
Gyvenimas su neįgaliu vaiku šeimoje gali būti sunku. Bet esant sunkumams labai padeda psichoterapija, įvairios filosofijos, ar netgi ta pati religija. Šios priemonės skirtingu laipsniu leidžia susikurti kitokį požiūrį, kuris padeda įveikti sunkumus. Išorėje gyvenimas gali būti sunkus, gali neturėti daug turto, būti pastoviai pririštas prie kitų asmenų, bet viduje vistiek gali būti linksmas ir šiltas žmogus.
Ką aš daryčiau jei atsidurčiau tokioje situacijoje?
Suprantu kad lengva filosofuoti kol pats neatsiduri tokioje situacijoje. Atvirai pasakius - nežinau. Yra per daug kintamųjų, kurie šiuo metu yra vienokie, kitu metu bus kitokie. Todėl suprantu jei ir jūs nežinote, ypač jei tikrai esate tokioje situacijoje. Tiksliau, galbūt atsakymą mes kiekvienas žinome, bet mums tiesiog reikia išmokti susigyventi su iš to atsakymo išplaukiančiais rezultatais.