Psichologai išskiria žmogaus gyvenimo tarpsnius, kuriuose pastebimos tam tikros žmogaus elgesio tendencijos. Jaunas žmogus turi visai kitokią perspektyvą nei senas, todėl ir jo požiūris į religiją yra skirtingas. Dažniausiai šis požiūris mažina religingumą, bet tam tikrais atvejais kaip tik skatina.
Pažiūrėjus į paskutinio Lietuvos gyventojų surašymo 2011 metais duomenis galime pastebėti tendenciją, kad jaunesni žmonės yra truputį mažiau religingi nei vyresni žmonės.
Pateikiu keletą grafikų, sukurtų panaudojus surašymo duomenis.
Procentinis pasiskirstymas
Absoliutus pasiskirstymas
Visų pirma reiktų išskirti žmogaus savybę, kuri labai lemia ar žmogus bus tikintis ar ne - tai yra intelektualinis sąžiningumas. Intelektualinis sąžiningumas apima suvokimą kas yra tiesa, faktai, įrodymai ir argumentai, ir pripažinimą kad jei faktai ir loginiai argumentai rodo, kad kažkas yra netiesa, tai ir bus netiesa, nesvarbu kaip viliojančiai ta netiesa skambėtų. Suvokti, kad dievas neegzistuoja nėra labai sudėtinga - visi mokslai, technika, ūkis ir kasdieninis gyvenimas egzistuoja tiesiog šiaip - be jokio reikalo įsikišti kažkam antgamtiškam. Istoriniai įvykiai, žmogaus biologija ir psichologija, bei loginiai argumentai tik dar papildomai patvirtina, kad egzistuojantys tikėjimai propaguoja dievus, kurie neegzistuoja arba net neįmanoma, kad egzistuotų. Tačiau intelektualiai sąžiningų žmonių visuomenėje yra mažuma, o visi kiti intelektualiai nesąžiningi žmonės išgyvena laikotarpius, kur jų tikėjimas yra įtakojamas to amžiaus perspektyvos, socialinio spaudimo ir asmeninių įvykių. Toliau pateiksiu analizę, kaip žmonių tikėjimas yra pasiskirstęs pagal amžiaus grupes.
0-9 metai
Šio amžiaus vaikai pagal surašymo duomenis yra mažiausiai religingi. Bet iš tikro šio amžiaus vaikai yra kūdikiai, darželinukai ar pradinukai. Jie dar tik pradeda suprasti kas tai yra dievas ir religija. Todėl negalime sakyti, kad jie yra katalikai ar stačiatikiai - jie yra katalikų ir stačiatikių tėvų vaikai. Todėl ši statistika tiesiog išreiškia tėvų religinį pasirinkimą, kuris yra primetamas vaikams. Šioje amžiaus grupėje yra didžiausias procentas 17% nenurodžiusių religijos. Sakyčiau tai yra labai geras ženklas, kad 25% tėvų yra liberalūs ir suvokia, kad ši statistika iš tikro atspindi jų religiją, o ne jų vaikų, ir dėl to jie neprimeta savo pasirinkimo. Greičiausiai šios grupės tikinčiųjų skaičius - 75% - iš tikro parodo kuri dalis vaikų yra krikštijama šiais laikais.
10-19 metai
Tai vaikystės, paauglystės ir pirmų suaugusio žmogaus gyvenimo metų laikotarpis. Procentinis netikinčių žmonių skaičius yra gana mažas - 6%. Tai yra pagrindiniai metai, per kuriuos vaikai yra indoktrinuojami tėvų religijos. Vaikai yra išlaikomi tėvų ir mokosi mokyklose, kuriose nėra skatinamas kritinis mąstymas. Dauguma vaikų tik pradeda suvokti ką reiškia pagrindiniai tikėjimo terminai ir turi mažai galimybių jas kritiškai išanalizuoti. Šiame laikotarpyje pradeda išsiskirti anksčiau minėti intelektualiai sąžiningi vaikai, kurie maždaug paauglystės laikotarpyje pradeda nebetikėti.
20-29 metai
Tai jaunystės, studijų ir ieškojimų metai. Šiais metais jaunuoliai pamato plataus pasaulio ir pamato, kad jų tikėjimas nėra vienintelis. Taip pat šiais laikais tokiame amžiuje atsiranda socialinis spaudimas netikėti. Dažniausiai draugų kompanijose apie tikėjimą nekalbama, o jei kalbama, tai tikėjimas yra išjuokiamas, nes jis asocijuojasi su tėvais, atgyvenomis ir prievolėmis. Duomenys rodo, kad netikinčių procentas šioje grupėje yra 7.6% - didžiausias, jei atmesime kūdikių ir vaikų grupę. Taip pat labai didelis nenurodžiusių religijos skaičius - 13.5%.
30-39 metai
Tai sėslesnio gyvenimo ir vaikų auginimo pradžios metai. Pasiekus šiuos metus situacija kiek pasikeičia, atsiranda socialinis spaudimas tikėti, arba bent jau apsimesti kad tiki ir atlikti religines pareigas. Žmonės šiame laikotarpyje (ar kiek anksčiau) tuokiasi ir krikštija vaikus, o tai tradiciškai yra religinės apeigos. Taip pat, sukūrus šeimą pasikeičia žmonių požiūris į tėvus ir vėl padedamas priimti spaudimas tikėti, arba bent jau vykdyti religines apeigas. Pradėjus auginti vaikus dažniausiai nežinoma kaip elgtis vaikų auklėjimo klausimu ir priimamas lengviausias sprendimas auginti vaikus pagal visuomenėje vyraujančius tikėjimus. Duomenys rodo, kad netikinčiųjų žmonių procentas yra šiektiek mažesnis nei 20mečių - 7.2%, bet palyginus gana aukštas. Taip pat, šiame amžiuje (taip pat ir 40-49 grupėje) galime išskirti padidėjusį žmonių susidomėjimą netradicinėmis religijomis, kurios yra populiarios tarp alternatyvų gyvenimo būdą propaguojančių žmonių.
40+ metai
Tolimesnių metų neišskirsiu, nes vyresnio amžiaus žmonės dažniausiai jau turi susiformavusį tikėjimą ar netikėjimą ir jo nekeičia. Duomenys rodo, kad šiose grupės kuo senesnis žmogus, tuo didesnė tikimybė, kad jis bus religingas. Pvz. 80+ žmonių grupėje netikinčiųjų skaičius yra tik 2.2%. Senstant žmogus vis labiau susiduria su mirties baime, ir tokiais atvejais kartais priima tikėjimą, nors anksčiau netikėjo. Taip pat aplinkoje toliau jaučiamas spaudimas tikėti.
Taip pat reiktų atkreipti dėmesį šių amžiaus grupių žmonės užaugo ir susiformavo laikais kai religija buvo gaji (2011 metų 80 mečiai 1940 metais buvo paaugliai). Bendras 40+ tikinčių skaičiaus lygis 87% palyginus su kitomis posovietinėmis šalimis rodo, kad tarybiniai laikai turėjo labai mažai įtakos Lietuvos gyventojų tikėjimui.
Psichologinės analizės, kurių vieną pateikiau aukščiau, skamba įtikinamai, bet nevisada atspindi pilną paveikslą. Turiu omenyje, kad nėra pakankamai duomenų pilnai pasakyti, ar žmonės keičia savo tikėjimą, laikui bėgant, ir jei keičia tai kiek. Pavyzdžiui žmogus gali gyventi pagal mano paminėtus gyvenimo laikotarpius, bet visada nurodyti savo tikėjimą kaip Romos katalikų. Arba gali visą gyvenimą išlikti vienodai religingas, bet tam tikrais laikotarpiais nenorėti nurodyti savo tikėjimo valdžios atstovams. Tačiau iš kitų valstybių pavyzdžių galime manyti, kad žmonės išlieka stabilūs - nekeičia savo tikėjimo (bent jau oficialaus). Kadangi žmonės visose šalyse yra daug maž vienodi, tai galima laikyti, kad tas pats pasikartos ir Lietuvos atveju. Iš to galime daryti išvadą, kad sekančio surašymo duomenys greičiausiai parodys, kad netikinčiųjų grafikas pasislinks per 10 metų į dešinę, o bendras netikinčiųjų skaičius daug nepasikeis. Tai yra, greičiausiai nauji netikintys žmonės bus jaunuoliai, o senosios kartos išliks tiek pat religingos.