Nemaža dalis ateistų praktikuoja įrodymais grįstą mąstymą. Netgi galima sakyti, jog žmogus, praktikuojantis įrodymais grįstą mąstymą - neabejotinai bus ateistas.
Tokia filosofinė pozicija žmogų verčia formuoti savo nuomonę apie Pasaulį ne remiantis tradicija ar mitologija, tačiau remiantis tikrovės faktais. Kitaip tariant, toks žmogus į Pasaulį žiūri be išankstinės nuomonės ir savo poziciją formuoja pagal tai, kas yra Pasaulyje, jis visada yra pasiruošęs savo poziciją koreguoti, atitinkamai tikrovės faktams. Tikrovės faktai yra visa tai, kas yra ir ką galime pamatuoti pakankamai tiksliai, kad galėtume daryti logiškas išvadas.
Jei žmogus savo nuomonę formuoja remdamasis tikrove, lieka labai nedaug vietos tikėjimui. Žinoma, pats tikėjimo ar netikėjimo veiksmas neturi įtakos tikrovės faktams. Tačiau ši dilema daugumai ateistų nekelia problemos, kadangi nėra jokio tikro pagrindo tikėti esant kokiems nors dievams ar stebuklams. Žinoma, visada lieka vietos tikėjimu šviesia ateitimi ar žmonija apskritai, tačiau tai yra sentimentai, kurie negali būti sulyginti su religiniu tikėjimu.
Krikščionių mitologijoje teigiama, jog laimingi yra tie, kurie tiki nematę. Aš, šiuo atveju, esu labai laimingas dėl to, jog man tikėti nereikia, nes turiu puikų supratimą apie Pasaulį ir kaip jį pažinti. Iš tiesų, netgi apmaudu dėl tų, kurie tiki nematę. Juk aklas pasidavimas - nėra vertybė. Mano akimis žiūrint, daug vertesni pagarbos yra tie žmonės, kuriems kyla klausimas "kaip yra iš tiesų?", o ne tie, kurie mano, jog visus atsakymus ras bronzos amžiaus mitologijoje.