Juk kad ir ką sakytų ateistai, sakydami, kad nėra Dievo, Jis tuos ateistus vistiek nuteis teisingai ir už nuodėmes bei netikėjimą nusiųs į pragarą.
paklausė 2014 Spl 25 anonimas

2 Atsakymų

+1 balsas

Nemaža dalis ateistų praktikuoja įrodymais grįstą mąstymą. Netgi galima sakyti, jog žmogus, praktikuojantis įrodymais grįstą mąstymą - neabejotinai bus ateistas.

Tokia filosofinė pozicija žmogų verčia formuoti savo nuomonę apie Pasaulį ne remiantis tradicija ar mitologija, tačiau remiantis tikrovės faktais. Kitaip tariant, toks žmogus į Pasaulį žiūri be išankstinės nuomonės ir savo poziciją formuoja pagal tai, kas yra Pasaulyje, jis visada yra pasiruošęs savo poziciją koreguoti, atitinkamai tikrovės faktams. Tikrovės faktai yra visa tai, kas yra ir ką galime pamatuoti pakankamai tiksliai, kad galėtume daryti logiškas išvadas.

Jei žmogus savo nuomonę formuoja remdamasis tikrove, lieka labai nedaug vietos tikėjimui. Žinoma, pats tikėjimo ar netikėjimo veiksmas neturi įtakos tikrovės faktams. Tačiau ši dilema daugumai ateistų nekelia problemos, kadangi nėra jokio tikro pagrindo tikėti esant kokiems nors dievams ar stebuklams. Žinoma, visada lieka vietos tikėjimu šviesia ateitimi ar žmonija apskritai, tačiau tai yra sentimentai, kurie negali būti sulyginti su religiniu tikėjimu.

Krikščionių mitologijoje teigiama, jog laimingi yra tie, kurie tiki nematę. Aš, šiuo atveju, esu labai laimingas dėl to, jog man tikėti nereikia, nes turiu puikų supratimą apie Pasaulį ir kaip jį pažinti. Iš tiesų, netgi apmaudu dėl tų, kurie tiki nematę. Juk aklas pasidavimas - nėra vertybė. Mano akimis žiūrint, daug vertesni pagarbos yra tie žmonės, kuriems kyla klausimas "kaip yra iš tiesų?", o ne tie, kurie mano, jog visus atsakymus ras bronzos amžiaus mitologijoje.

atsakytas 2014 Spl 30 Mykolas
redaguotas 2014 Lap 19 Mykolas
Gera minti "tikėti nemačius". O ką daryti jei matai to ko negali būti? Suprantama jokio šalutinio poveikio visokiomis psichotropinėmis medžiagomis nebuvo. Kaip pats mini po to visai logiškai bandai tai ką matei sudėlioti į kažkokį supratimą. Ir gaunasi kad kažkas egzistuoja kas gali valdyti šį pasaulį. Maža to pagal konkretų poveikį galima matyti kad egzistuoja tiek kažkas teigiamo tiek neigiamo. Ir būtent neigiamo susiję su religijų personažais. Kitas momentas to religinio neigiamo šiuo metu neegzistuoja. Tai tokia patirtis nesigilinant į detales. Bet bent man buvo matoma ir realu. Ir atitinkamai gaunasi "žinojimas matant". Čia atsiranda  kitas momentas. Tikėti ką sako kitas žmogus ar ne. Mes mažai ką tikrinam patys o pasitikim kitais. Net su pačiu mokslu yra taip. Mes patys net neturim galimybių patikrinti kokius mokslinius teiginius bet tiesiog tikim jais. Lygiai tokia pati situacija ir su religija. Kažkas kažką gal ir matė bet juo tikim arba ne.
Mokslo teiginių tikrumą tikrina kiti mokslininkai  - toks jų darbas. Mokslininkais pasitikėti reikalo nėra, kadangi mokslinis metodas užtikrina, jog mokslinėje veikloje bus siekiama objektyvumo. Tikėti tuo, kas parašyta recenzuojamame mokslo žurnale ir tikėti vienos bobutės pasakojimu - nesulyginami dalykai.
Tikėti kitų informacija didelė problema. Bet netikėti savo juslių teikiama informacija manau visiškai kvaila. Eini per gatvę matai bet netiki savo juslėmis kad važiuoja automobiliai. Vairuotojai taip pat tave mato bet netiki kad eini. Rezultatai manau aiškūs. Savo laku nebūčiau vadovavesis juslėmis ir priiminėjąs atitinkamus sprendimus kad ir ne suvokiamose situacijose šiuo metu būčiau lavonas. Taip kad jokiomis bobutėmis netikiu tik pačio savo patirtimi ir juslių teikiama informacija. Kad mokslas ar kiti žmonės teigia kad kažko nėra tai nereiškia kad taip yra realybėje. Normaliai niekas nežino kaip yra iš tikro.
0 balsų
Taip, tikėjimas ar netikėjimas nepanaikina realaus pasaulio faktų. Jei Dievas egzistuoja, tai jis egzistuoja nepriklausomai nuo to ar žmonės juo tiki ar ne. Tai išplaukia iš egzistavimo objektyvioje realybėje apibrėžimo. Ateistai tai suvokia.

Tačiau ateistai ginčijasi, kad nėra įrodymų, kad Dievas egzistuoja. Jei jų nėra, tai yra labai didelė tikimybė, kad jis iš tikro neegzistuoja. Todėl nėra pagrindo juo tikėti.

Galima būtų klausti atvirkštinio klausimo - Ar tikintieji suvokia, kad tikėjimas Dievu jo nesukuria?
atsakytas 2014 Spl 27 Kestas
Na matote, įrodymų yra pakankamai, ir kas ieško, tas juos randa.  Ateistai ieško, kaip pateisinti Dievo nebūvimą. Tas pateisinimas išlaisvina, žmogus nėra nuo nieko priklausomas, gali gyventi kaip nori, nes mano, kad po mirties nieko nebus. Štai dėl ko tiek daug nedorų žmonių pasaulyje ir vis daugėja.
Įdomu ką jūs laikote Dievo egzistavimo įrodymais. Klausiu, nes žmonės maišo kas yra įrodymas, o kas ne. Yra du svarbiausi reikalavimai Dievo egzistavimo įrodymams: a) galima nepriklausomai patvirtinti, kad teiginys yra teisingas, pvz: kad istorinis įvykis tikrai įvyko; b) iš įrodymo teiginio turi sekti, kad Dievas, o ne kažkoks kitas reiškinys ar fakto priežastis, egzistuoja. Mano žiniomis tokių įrodymų nėra, bet aš galiu klysti.

Nedorų žmonių visada buvo ir bus. Tai nei įrodo, nei paneigia Dievo egzistavimą ar neegzistavimą.
Nedori žmonės neturi nieko bendro su tikėjimu ar netikėjimu. Nors pastebėjau bent artimų žmonių aplinkoje kad tikintys žmonės "pamiršta" šį realų pasaulį ir save lako "dorais" vien todėl kad jie tikintys. Nors realiam gyvenime jie kur kas problematiškesni nei netikintys.
Anapusinio pasaulio įrodyti niekaip nepavyks. Nebent jis pats kažkaip pasireikš. Taip kad ramiai galima gyventi tarsi nieko nėra ir nesukti sau galvos dėl to.
158 klausimų
399 atsakymų
702 komentarų
721 vartotojų