Kaip suprantu šiame klausime svarbiausias žodis yra *kodėl*. Evoliucija turi kalną įrodymų *kaip* jis atsirado - t.y. išsivystė iš pirmykščių primatų per paskutinius 6 milijonus metų (priklausomai nuo kurio evoliucijos taško pradėsi skaičiuosi). Tačiau atsakymas *kaip* neatsako į klausimą *kodėl*. Kiek žinome apie natūralios evoliucijos veikimą, tai ji yra akla - t.y. ji neturi tikslo, kaip mes, žmonės, jį suvokiame. Vienintelė evoliucijos prasmė ir kartu veikimo metodas, yra gyvybės pratęsimas perduodant savo genus. Evoliucija yra savitikslis procesas, kuriam nėra atsakymo į klausimą *kodėl*. T.y. jis yra - nes taip šiuo atveju suveikė evoliucija - tačiau dažniausiai toks atsakymas dažniausiai žmonių netenkina.
Evoliucijos metu išgyvena ir savo genus perduoda tik ne daugelis. Išgyvena tie, kurie sugeba geriausiai prisitaikyti - yra stipriausi, greičiausi, atspariausi ligoms, gausiausiai besidauginantys ar sugebantys sukurti stipriausias grupes, kurios padėtų išgyventi. Pabandykime įsivaizduoti kiek panašių į žmones primatų ar net žmonių neišgyveno ir nepaliko palikuonių. Todėl dabartiniuose žmonėse išliko tos savybės, kurios padėjo mūsų protėviams išgyventi. Svarbiausia iš jų yra - protinė veikla. Ji įgalino žmones mąstyti abstrakčiomis sąvokomis, numatyti ateitį, planuoti, efektyviai komunikuoti su grupės nariais. Visa tai padėjo evoliucijos kelyje įveikti kitus žvėris ir netgi pritaikyti gamtinę aplinką savo reikmėms. Taigi galima sakyti, kad žmogus atsirado todėl, kad vystėsi jo protinė veikla ir jis sugebėjo ją išnaudoti. Tačiau protinės veiklos vystymasis nėra tai ką gali iššaukti pats žmogus. Pavyzdžiui aš negaliu sugalvoti ir pradėti mintyse spręsti diferencialines lygtis ar išmokyti šimpanzę sklandžiai kalbėti žmonių kalba. Pokyčiai genuose dažniausiai iššaukia mažus pakitimus, jie yra atsitiktiniai ir ne visada jie yra perduodami palikuonims. Bet kai šie pokyčiai yra evoliuciškai sėkmingi ir perduodami kaupiasi, per ilgą laiką pamatome ryškų skirtumą.
Esant ganėtinai švelnioms gyvenimo Žemėje sąlygoms, paprastesnės gyvybės formos yra linkusios išsivystyti į sudėtingesnes. Taip pat evoliucijai labai padeda, kai vyksta aplinkos pokyčiai, tada gyvybė turi prisitaikyti ir vienos rūšys ar rūšių savybės yra atrenkamos, o kitos atmetamos. Tačiau jei pokyčiai yra katastrofiški, tai jie gali nušluoti ekosistemas, tokių pokyčių rezultatai yra neprognozuojami, jie gali paskatinti išlikusių rūšių evoliuciją, bet ir gali padaryti visą aplinką tinkamą gyventi tik primityviausioms bakterijoms. Žmogaus vystymosi laikotarpyje katastrofiškų pokyčių nebuvo. Būtų galima spėti, kad jei žmogaus vystymęsi kas nors būtų įvykę kitaip, tai žmogus vistiek būtų išsivystęs, galbūt jis pavyzdžiui būtų neturėjęs mėlynų akių ar nebūtų praradęs plaukų ant kūno, bet žmogaus protas greičiausiai būtų išsivystęs panašiai. Žvelgiant atgal matome, kad tam tikros pirmykščio žmogaus aplinkos savybės paspartino proto evoliuciją, todėl panašiai galima manyti, kad kuri kita rūšis patekusi į panašią aplinką galėjo panašiai išsivystyti. Tiksliau pasakius - jos tebegali išsivystyti, nes evoliucijos procesai tebevyksta, nors ir lėtai. Taigi, žmogus šiuo aspektu nėra išskirtinis.