Ateistinė pasaulėžiūra manau yra pasaulėžiūra, kuria vadovaujasi dalis ar didžioji dalis žmonių, kurie netiki dievais ir/arba nepriklauso jokiai religijai. Ji labai smarkiai persidengia su natūralistine, materialistine ar pasaulietine pasaulėžiūromis. Manau ateistinę pasaulėžiūrą apibūdina žemiau išvardinti aspektai, su paaiškinimais kuo jie yra pranašesni už tikėjimu dievais pagrįstą pasaulėžiūrą.
Kritinis mąstymas - Didelei daliai ateistų tenka susidurti su religijomis, taip jie susiduria su teologiniais teiginiais, ir (dažniausiai) kritiškai įvertinę juos atmeta. Šiuo metu Lietuvoje, tai yra kaip ir testas, kuris parodo, kiek plačiai žmogus taiko kritinį mąstymą. Jei kritinis mąstymas pritaikomas vienoje sferoje, tai neretai jis pritaikomas ir kitose, nors apsigauti gali visi.
Kritinis požiūris į autoritetus - Panašiai kaip ir su kritiniu mąstymu, jauni žmonės, tam kad taptų ateistais, dažnai turi nugalėti religinių autoritetų įtaką iš kunigų ir/arba tėvų. Dažnai ši savybė išlieka ir pritaikoma kitose srityse.
Kritinis moralės suvokimas - Kadangi ateistai nesivadovauja religijų mokymais, tai jie dažniausiai nepriima ir vadinamosios absoliutinės moralės principų. Absoliutinė moralė teigia, kad poelgis (ar net mintis) yra bloga todėl, kad taip liepė Dievas ar jo atstovai. Tuo tarpu moralę vertinant kritiškai atsižvelgiama į poelgio motyvus, pobūdį ir pasėkmes.
Tikroji laisvė ir pasitikėjimas savo jėgomis - Kadangi, nėra dievų, kurie reguliuotų ateisto gyvenimą, tai ateistai gali pasijausti pilnai laisvais gyventi savo gyvenimą. Nėra pomirtinio gyvenimo, todėl ateistas nepagrįstai nebijo dėl padarytų klaidų - jis atskaitingas tik kitiems žmonėms. Ateistas gali būti tikrai altruistiškas, nes jis gerų darbų nedaro tam, kad patektų į dangų, nes dangus jam neegzistuoja. Ateistas netiki į dievus, kurie jam ką nors žada šiame ar kitame gyvenime, todėl žino, kad niekas jam nieko neskolingas ir jis turi viską susikurti pats. Kadangi ateistai neturi religinio gyvenimo tikslo, tai jie gali gyvenimą nugyventi taip, kaip jie mano esą geriausia, tuo gyvenimą padarydami įvairesnį ir geresnį visiems.
Gilus gyvenimo vertinimas - Kadangi ateistai turi tik šį vienintelį gyvenimą, todėl jis yra vienintelis ir brangiausias dalykas ką jie turi. Iš to seka, kad reikia džiaugtis gyvenimu su visais jo klyskeliais, klaidomis, pasisekimais ir nelaimėmis. Kartu gyvenimo baigtinumas neleidžia susitaikyti su pasaulio neteisybėmis, todėl tai skatina kovoti už geresnį gyvenimą dabar, o ne laukti geresnio gyvenimo po mirties. Ateistai žino, kad jų gyvenimas bus vertinamas tik žmonių, o ne dievų, todėl negaištama laiko bereikalingoms apeigoms, dievų garbinimui, atgailavimui už nuodėmes ir panašiems dalykams, kurie netenka prasmės, vos tik atmetamas dievų ir pomirtinio gyvenimo egzistavimas.
Adekvatesnis santykis su gamta ir Visata - Ateistiniu požiūriu žmogus yra ypatingas savo gebėjimu mąstyti abstrakčiomis sąvokomis, bet jis vistiek yra gamtos ir tuo pačiu Visatos dalis. Suvokimas, kad esi gamtos dalis leidžia žmogaus veiklą vertinti kitų gyvūnų ir augalų atžvilgiu, o ne vien skatinti begalinį žmonių dauginimąsi, kaip skelbia tam tikros religijos. Suvokimas, kad esi Visatos dalis gali būti žymus dvasingumo šaltinis ir tuo pačiu paskatinti žmoniją ieškoti galimybių apsigyventi kosmose ir taip sumažinti riziką žlugti žmonių civilizacijai ar net gyvybei Žemėje įvykus pasaulinei katastrofai.
Žinoma, ateistai yra laisvi pasirinkti savo pasaulėžiūrą, ir jie nebūtinai galvoja taip, kaip aprašyta aukščiau. Tačiau dalis, įskaitant mane, laikosi šių visų ar dalies prielaidų.