Pagrindiniai principai, pagal kuriuos nustatome teisingumą, yra įgimti. Netgi šimpanzės pyksta dėl neteisingai paskirstyto maisto ir netgi yra pasiruošusios aukotis, kad pasiektų teisybės. Akivaizdu, kad kaltės jausmą jaučia tiek religingi žmonės, tiek ateistai. Tikintieji meldžiasi dievams ir taip pasijaučia geriau, pajaučia atleidimą. Ateistai netiki dievais, todėl jiems tenka atleidimo susilaukti iš žmogaus, kuriam yra prasikalstam arba tiesiog stengiantis būti geru žmogumi bei introspektyviai gilinantis į savo elgseną ir siekiant keistis.
Konkrečiai, atsakant į klausimą: ateistų gyvenimas, mano akimis žiūrint, šiuo aspektu yra žymiai geresnis, nei tikinčiųjų, nes ateistai siekia tikro atleidimo ir tobulėjimo, vietoje to, kad gautų atleidimą iš pasakų personažų ir toliau elgtųsi netinkamai.