Trumpas atsakymas - nėra įrodymų kurie patvirtintų pomirtinio gyvenimo egzistavimą.
Tai labai svarbus egzistencinis klausimas, todėl jį reikia panagrinėti detaliau. Visų pirma reiktų apibrėžti kas yra pomirtinis gyvenimas. Dažniausiai pomirtinis gyvenimas suvokiamas kaip žmogaus sąmonės gyvenimas atskirai nuo žmogaus kūno išlaikant protą, atmintį, jausmus ir charakterio savybes. Žmogus gana lengvai gali įsivaizduoti save, kaip atskirtą nuo fizinio kūno, pavyzdžiui kažkas panašaus patiriama užsimerkus, sapnuojant ar įsivaizduojant save kokioje nors gyvenimiškoje ar neįprastoje situacijoje. Dažniausiai mes save įsivaizduojame ne kaip fizinį kūną, bet kaip sąmonę su savo atminimi ir jausmais. Bet ar ši įsivaizduojama situacija gali būti reali - egzistuoti nepriklausomai nuo mūsų kūno, pavyzdžiui tada kai kūnas miršta?
Šiuolaikinis mokslo konsensusas teigia, kad žmogaus psichinė veikla (sąmonė, protas) yra funkcionuojančių smegenų produktas. Todėl, jei smegenys yra sutrikdomos, tai žmogaus psichika taip pat dažnai pasikeičia. Tai yra patvirtinama tais realiais atvejais, kai žmonių smegenys yra fiziškai pažeidžiamos per nelaimingą atsitikimą, bet žmogus išgyvena. Išgyvenęs žmogus dažnai gali prarasti ar įgyti tam tikras būdo savybes. Smegenų veikla gali būti stebima fiziškai, kai žmogus ką nors galvoja ar jaučia, tada atitinkamose smegenų srityse atsiranda didesnis elektromagnetinio lauko aktyvumas ir padidėja tų vietų aprūpinimas krauju. Smegenims mirus elektromagnetinis ar kraujo aprūpinimo aktyvumas nestebimas. Tuo remiantis ir toliau logiškai mąstant manoma, kad jei smegenys nustoja veikusios, tai sąmonė taip pat turėtų nustoti egzistuoti. Tuo ir remiasi šiuolaikinis mokslas atsakydamas į šį klausimą.
Tačiau to neįmanoma empiriškai įrodyti. Žmonės, kurie miršta, nebegali papasakoti ką jie patyrė mirštant ir po mirties. Teoriškai galime įsivaizduoti situaciją, kad sąmonė veikia, kai žmogaus kūnas ir smegenys yra mirusios. Šis vaizdas būtų panašus į atvejį kai esi surištas tramdomaisiais marškiniais ar suparalyžiuotas ir negali nė trupučio pajudėti, pasakyti ar net sumirktelėti, bet viską jauti. Esant tokioje paralyžiaus būsenoje aplinkiniai negali aptikti jokių mūsų gyvybės ženklų ir tegali konstatuoti mūsų mirtį. Šiuo vaizdiniu remiasi filosofija ir religijos kai jos postuluoja žmogaus sielos ir kūno dualumą - atskyrimą.
Vienintelis būdas parodyti, kad sąmonė gali egzistuoti net jei žmogus yra miręs, būtų jei žmogus galėtų prisikelti ir galėtų pateikti įtikinamus parodymus apie jo gyvenimą būnant mirusiu. Tačiau tokių įtikinamų įrodymų mokslas nėra užfiksavęs. Mirtis nėra toks jau paprastas reiškinys, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Visų pirma yra klinikinė mirtis, kai sustoja širdis ir kvėpavimas. Tada po kelių sekundžių prarandama sąmonė, o po 20-40 sekundžių smegenys visiškai nustoja veikusios. Tačiau tam tikrais atvejais žmogus gali būti atgaivinamas, ar net atsigauti pats po nesėkmingo gaivinimo (pvz. Lazaro sindromas). Bet atgaivinimas turi įvykti per ne ilgiau nei keletą valandų, nes po to smegenys yra pažeidžiamos negrįžtamai. Kartais (mažiau nei penktadalis atvejų) po atgaivinimo žmonės pasakoja apie artimus mirčiai potyrius (angl. Near-death experience). Žmonės dažniausiai mato šviesą, tunelį, mato save iš trečio asmens pozicijos, sutinka mirusius artimus žmones. Jei žmogus tai patiria, tai po to tampa labiau dvasingu ir tikinčiu. Tačiau mokslininkai yra labiau skeptiški, nes šį reiškinį galima paaiškinti smegenų veikla, kai jos susiduria su situacija su kuria dar niekada nebuvo susidūrusios - jos pradeda stresuoti ir generuoti neįprastus vaizdinius. Mokslas vietoje nestovi ir ateityje žinosime daugiau, bet įdomūs faktai yra tokie, kad tik maža dalis patiria artimus mirčiai potyrius, bet jų patiriami potyriai turi bendrų būdingų bruožų (šviesa, tunelis). Visi potyriai yra subjektyvūs, t.y. žmonės papasakoja kaip jie jautėsi ir ką matė, bet nėra užfiksuota, kad žmonės galėtų patikimai atskleisti informaciją, kuri galėtų būti žinoma tik pomirtiniame pasaulyje - jei jis toks yra. Taigi šie liudijimai nepateikia vieningų įrodymų apie krikščioniško ar kokios kitos religijos pomirtinio pasaulio egzistavimą. Tačiau šie potyriai parodo vieną dalyką - mirtis greičiausiai nėra skausminga - beišsijungianti sąmonė negeneruoja skausmo signalų. Todėl mirties momento žmonėms nereiktų taip bijoti.
Įdomu, o kas būtų, jei pomirtinis gyvenimas egzistuotų? Religijos yra suformulavusios pomirtinio gyvenimo taisykles - pvz. pagal krikščionių mokymus:
-
žmonių sielos susitinka vienos kitas,
-
žmonės yra teisiami pagal jų gerus ir blogus darbus,
-
egzistuoja dangus ir pragaras,
-
tik žmonės turi sielas, o kiti gyvūnai (net ir taip išsivystę kaip pvz. šimpanzės) jų neturi.
Tačiau, kadangi žmonės neprisikelia iš numirusiųjų, tai jie apie šias taisykles negali papasakoti todėl jos visos greičiausiai būtų neteisingos. Pavyzdžiui, jei šiame pasaulyje mes nieko nežinome apie pomirtinį gyvenimą, tai kodėl mes manome, kad pomirtiniame gyvenime kas nors galėtų žinoti apie šį gyvenimą? Visi religijų ir filosofijų teiginiai remiasi prielaidomis, kurios nėra (ar net negali) būti patvirtintos stebėjimais. Kad pomirtinis pasaulis egzistuotų jis turi egzistuoti Visatoje, t.y. susidėti iš materijos ir/arba energijos. Jei taip būtų, tai jį turėtų būti galima užfiksuoti žmogaus pojūčiais ar žmogaus sukurtais prietaisais. Tačiau bent jau pakolkas nebuvo atlikta tokių stebėjimų.
Reziumuojant - nėra pagrindo manyti, kad pomirtinis gyvenimas egzistuoja.